– Nors save pristatote kaip labai skirtingas asmenybes, dėl vieno esate tikros – kelionės žavi visas! Ar galėtumėt prisiminti tokią kelionę, kuri jus perkeitė iš vidaus, leido perkainuoti vertybes, sudėlioti taškus ant „i“?
Dorotėja: Nors su šeima keliaujame labai daug ir šią vasarą aplankėme vieną iš septynių Naujųjų pasaulio stebuklų – Maču Pikču, inkų tvirtovės liekanas, – vienintelės kelionės į Šiaurę (Laplandiją) nepralenks niekas. Ir netgi ne Kalėdų Senelis čia „kaltas“… Mano mėgstamiausias metų laikas – žiema. Myliu sniegą, baltą spalvą, Kalėdas. O didžiausią poveikį mano asmenybės augimui padarė Afrika, tiksliau, Ruanda.
Apsilankymas lietuvių kilmės misionieriaus Hermano Šulco „Jaunimo namuose“ (vaikučių prieglaudoje), esančiuose netoli sostinės Kigalio. Ten su tėvais ir sese savanoriavome keturias dienas. Laikas, praleistas tarp našlaičių ir kitaip likimo nuskriaustų vaikų, mane supurtė, privertė perkainuoti vertybes. Po šios kelionės į galvą ėmė lįsti daugybė egzistencinių klausimų. Gal dėl to panorau studijuoti filosofiją.
Danielė: Ypatingiausia man buvo kelionė aštuonioliktojo gimtadienio proga. Vykome su broliu į Romą. Tėvai, žinodami mano pomėgį pačiai viską planuoti, nupirko tik lėktuvo bilietus. Taigi, visa kita buvo palikta mano valiai. Su broliu dviese (be tėvų, draugų) keliavome pirmą kartą, tad iš tiesų atradome naują, net patiems netikėtą ryšį.
Kai dabar prisimenu, buvo visko: ir visą valandą parke vaikštinėjome po vieną, ir kaip darni komanda stengėmės išspręsti kilusias problemas. Kadangi turėjau laisvę pati dėlioti maršrutą, tai turistavome labai intensyviai: apvažinėjome ne tik Romą, bet ir jos apylinkes (cha, brolis tuo nebuvo ypatingai patenkintas). Šią vasarą būtinai norėčiau pakartoti mudviejų kelionės tradiciją!
Evelina: Kelionė, kuri iškart šauna į galvą – Norvegija! Su šeima nuvažiavome į tokį aktyvių pramogų parka palaipioti. Niekada nepagalvojau, kad aukščiui nejaučiu jokios simpatijos. Kabarodamasi medžių viršūnėmis vis drebėjau – o jei virvė nutrūks, koja paslys?..
Kaskart, po apačioje išvydusi kelis kilometrus tuščios erdvės, vis drąsinau save, skatinau eiti toliau ir nepasiduoti. Gal nuskambės juokingai, bet tas pasilaipiojimas medžių viršūnėmis man išties buvo labai rimtas savęs išbandymas. Toje kelionėje perlipau per save, pamačiau, kiek galiu padaryti, jei tik rimtai pasiryžtu.
– Ar prieš daug metų pradėjusios lankyti estradinio dainavimo klasę pas garsią muzikos pedagogę Jūratę Miliauskaitę turėjote minčių, kad vieną gražią dieną nukeliausite net iki „X faktoriaus“ scenos… Ar toji kelionė jus kažkaip pakeitė?
Evelina: Kažkada, kai buvau mažytė, su mama žiūrėjau per televizorių vieną iš TV konkursų, kuriame dainavo šiek tiek už mane vyresnė mergaitė. O aš, rodydama pirštu į ekraną, mamai tada sakiau: „Žiūrėk, aš irgi ten dainuosiu!“ Praėjo gal 10 metų ir savo pažadą aš išpildžiau! Tiesa, televizoriuje „vaidenuosi“ ne pirmą kartą, bet „X faktorius“, sakau vienareikšmiškai, yra iki šiol bandyta didžiausia mano scena.
Daugelis draugų sako, jog dalyvaujant tokiame projekte, galima „sužvaigždėti“. Manau, jog „žvaigždžių liga“ labai priklauso nuo tikslų, kurių vedinas ateini į konkursą; ką pasirenki iš gausybės gerų ir abejotinų dalykų, ką pritaikai sau kaip asmenybei, kad galėtum toliau tobulėti. Iki šiol negaliu patikėti, kad taip toli nukeliavome. Atsidurti tiesioginėse transliacijose – tai milžiniška patirtis, kurios nekeisčiau į nieką gyvenime. Ką jau kalbėti apie projekte sutiktus žmones, kuriuos visus jau spėjau pamilti...
Dorotėja: Nuo pat mažų dienų svajojau sudalyvauti bet kokiame televiziniame projekte. „Lietuvos talentams“ net buvau pastačiusi savo kūrybos „Sirtakį“. Tėvai, supratę, kad nieko gero iš to nebus, kažkokiu mistiniu būdu sugebėjo numalšinti mano veržimąsi „į televizorių“ iki pat šio „X faktoriaus“, kai turbūt pajautė, jog esu pilnai pasiruošusi.
Monika: Tikrai taip, Jūratė mus visas muzikaliai užaugino, išmokė klausyti ir klausytis. Didelis jos indėlis, kaip vokalo pedagogo, yra ir dabar – ji mums negaili laiko pasiruošimamas tiesioginiams eteriams. Kažkada vis susimąstydavau – kodėl gi neatsidūrus ir „X faktoriaus“ scenoje?! Džiaugiuosi, jog pagaliau atėjo tas laikas, keičiantis mane į gerąją pusę. Jei anksčiau, užlipusi į sceną, aš šiek tiek varžydavausi klausytojų, tai dabar žmonėms, esantiems anąpus jos, esu visiškai atvira. Netgi galiu drąsiai su jais flirtuoti.
Danielė: Jei atvirai, tikėjausi kada nors dalyvauti „X faktoriuje“, bet toliau nei atrankų etapas žengti neplanavau, todėl labai džiaugiuosi, kad mums pavyko patekti į tiesioginius eterius. Esu įsitikinusi, kad ši kelionė vis dar mus keičia ir moko. Per labai trumpą laiką visos patyrėme tiek naujo, kad dar dorai nespėjau nė pagalvoti, kokios per ją tapome… Faktas, kad kitokios!
Manau, viena svarbiausių ir sunkiausių užduočių (kurios galbūt nepastebi ir neįvertina žiūrovai) yra dirbti komandoje, kur galybė priešingų nuomonių, idėjų, nes visos „naisės“ – stiprios ir skirtingos asmenybės, žinia, su savo nuomonėmis! Jei nepaisytumėm pagarbos, seniai būtumėm išdraskiusios akis viena kitai ir išsiskirsčiusios. Kiekvieną kartą, vos subėgusios repetuoti, stengiamės atsiriboti nuo smulkmenų ir susitelkti į esmę – paruošti konkursinę dainą kaip galima geriau!
– Prasidėjus muzikinio šou „X faktorius“ tiesioginiams eteriams, kur dalyvių išlikimą lemia žiūrovų skambučiai, – ar pajutote jų meilę grupei „NiCE“?
Merginos: Labai norėtumėm būti mylimos, bet ne už cirkus ant scenos, o tiesiog už savo muzikinius instrumentus – balsus… Už jų dermę, harmoniją. O ir už mūsų pačių – keturių skirtingų merginų – susiklausymą, susidainavimą. Juk drauge muzikuojame jau ne pirmus metus! Jeigu žiūrovams, klausytojams mes patinkame, tai mums dviguba dovana – darome, tai ką mėgstame – dainuojame ir dar yra kas mus su malonumu klauso. Kas gali būti geriau?
– Kur mėgstate keliauti?
Evelina: keliauju mažiau nei to norėtų mano pažinti pasaulį trokštanti siela. Be to, keliauju tik vasarą, kai užimtumas nėra toks didelis. Mane žavi Lietuva savo paprastumu, natūralumu, nuostabia gamta. Nenorėčiau keliauti šalyje, kurioje oro užterštumas viršija leistinus rodiklius, o gamta nuo to kenčia.
Dorotėja: kadangi žingsnių Pietų Amerikoj, Afrikoj, Kuboj esu padariusi išties nemažai, dažnai visos atostogos man susipina į vieną ilgą ir didelę kelionę. Ryškiausi vaizdai šiuo metu aplanko iš Peru. Iš senosios inkų sostinės Kusko traukiniu važiavome iki mažo miestelio Akvas Kaljentes, iš kur lipome į Maču Pikču… Aš į jį užskuodžiau greičiausiai iš grupės. O paskui sėdėjau vienut vienutėlė pačioje kalno viršūnėje, nuleidusi kojas į debesų patalus, ir mėgavausi akimirka… Buvo neapsakomai gera.
– Tikiu, kad kiekviena turite mėgstamų vietelių ir Lietuvoje. Koks vietovardis, vos jį ištarus, į minčių paviršių išplukdo smagiausius prisiminimus?
Danielė: Žagarė. Ten gyvena mano giminaičiai, žymiajame Žagarės puodų name! Šią vasarą su didele pusseserių ir pusbrolių kompanija važiavome ten ir praleidome puikų savaitgalį Žagarės vyšnių festivalyje. Nakvojome tarsi kokiame muziejuje. Buvo išties smagi patirtis, kuri ateityje galėtų tapti gražia tradicija.
Monika: Molėtai, ežeras Luokesa. Dažnai lankausi ten vasarą su savo drauge. Ši vieta traukia savo grožiu ir ramybe, čia galima atsipalaiduoti ir pamedituoti. Gaila tik, kad ne visos lietuviškos vasaros būna karštos. O karštis man be proto patinka!
Dorotėja: Babtai. Tiksliau, naktiniai Babtai. Ir ne dėl to, kad jie būtų kuo nors ypatingi. Ypatingi gali būti tik įvykiai… Gulėjau lovoje, žiūrėjau televizorių ir staiga netikėta draugės žinutė: „Babtuose vyksta naktišokiai, varoom!“ Kadangi mėgstu nuotykius, netikėtumus ir gyvenu šia akimirka, nė neabejodama sutikau. Buvo maždaug 22.00 h, autobusai taip vėlai nebevažiavo, todėl išsikvietėm „Taxify“, o visą kelią neišlindom iš žemėlapio telefone, nes bijojom atsidurti „miško stotelėj“!
Babtuose šokom iki nukritimo! O kai jėgos visai apleido, gulėmės miegoti tiesiog ant grindų. Gal antrą valandą nakties su kitais naktišokių dalyviais išėjome pasivaikščioti po naktinius Babtus. Turbūt mano smegenys reginį priėmė kaip sapną, nes jaučiausi keistai. Sniege atsispindėjo pilnaties šviesa. Visada bijodavau nakties, bet šioji buvo kitokia – jauki, šviesi... Ėjome iki upės dainuodami tremtinių dainas. Paskui dar šiek tiek pamiegojome ant tų pačių kietų grindų, o… 6 val. ryto autobusu grįžome į Kauną.
Evelina: Juodkrantė. Pabuvusi ten savaitę, visiškai atsiribojau nuo įgrisusio miesto šurmulio ir supratau, kaip svarbu yra kartais atsitraukti nuo visko ir į įvykius pažvelgti kitu kampu – ramiau, išmintingiau.
– Keliauti galima visaip: mintimis, svajonėmis, pėsčiomis, traukiniais, mašinomis, lėktuvais. Kokiu transportu labiausiai mėgstate keliauti jūs?
Danielė: Turbūt labiausiai mėgstu keliauti traukiniu, dėl galimybės pamatyti nuostabius vaizdus. Pasaulyje tiek daug neįtikėtinai gražių traukinių maršrutų! Labai norėčiau pasimėgauti kelione traukiniu Šri Lankoje – girdėjau, kad ten yra į ką akis paganyti… Be to, sėdėdama traukinyje jaučiuosi lyg būčiau savo mėgstamo herojaus Hario Poterio filme.
Ir dar kažkodėl labai įsiminė viena kelionė dviračiu, kurį vairavo grupės narė Monika, o aš sėdėjau ant galinės sėdynės. Buvo taip baisu… Maniau, nei viena, nei kita gyvos negrįšim. Pagarba Monikai. Ji išties puiki vairuotoja – neveltui gavo teises!
Dorotėja: mėgstu keliauti visaip, bet labiausiai mane stebina sapnų kelionės. Jomis nukeliauju į „buitinėmis“ mintimis užkrautą pasąmonės kampelį, kuriame – jeigu nesapnuočiau – turbūt niekada ir neapsilankyčiau. Ne kartą esu susapnavusi rytojų ar tiesiog svarbų, manęs laukiantį įvykį. Šiomis dienomis dažniausiai sapnuoju „X Faktorių“, tik štai – ar išliksim šį sekmadienį – vis dar nepamatau.
Evelina: Esu nuolatos paskendusi savo mintyse, labai mėgstu fantazuoti, kurti scenarijus, kurie galėtų įvykti… Tad kartais išties per daug prisisvajoju. Kol kas vis dar esu kelyje. Bet jau po truputį keliauju į savęs atradimą ir savųjų svajonių įgyvendinimą. O jei kalbėt labai paprastai – norėčiau kuo greičiau išsilaikyti teises ir pradėti keliauti automobiliu.
Monika: Labai mėgstu vairuoti automobilį, todėl norėčiau visada keliauti būtent tokiu būdu. Teises laikiausi labai ilgai. Nežinau, gal tai sutapimas, bet kol aš mokiausi, net du vairavimo instruktoriai metė darbą. Buvo dingę ir mano dokumentai, todėl turėjau ilgą pertrauką nuo vairavimo.
Iš pradžių buvo labai sunku suvokti, kaip galima valdyti automobilį. Jau maniau, kad tai ne man. Bet nepasidaviau, toliau stengiausi ir po pusantrų metų man pavyko! Dabar dažnai mėgstu visiems (o ypač sau) sakyti: jei jau teises išsilaikiau, tai galiu viską!
– Jei Kalėdų išvakarėse atrastumėt laiko mašiną, į kokį laikmetį norėtumėt nukeliauti ir kodėl?
Dorotėja: Norėčiau nukeliauti į praeitus metus. Jie buvo tarsi 365 dienų trukmės atostogos. Viskas sekėsi puikiai net neįdedant didelių pastangų. Per tuos metus susiformavo mano nuomonė į įvairius dalykus ir dabar drąsiai galiu teigti, jog kiekvienu klausimu turiu savo atsakymą.
Evelina: Norėčiau grįžti daug amžių atgal ir nukeliauti į Antikos laikus. Norėčiau pamatyti, kaip tuomet atrodė senovės Graikija, graikų architektūra, kokie žmonės tada buvo. Būtų įdomu sutikti ir Aristotelį – gal pasakyčiau, kaip jo idėjos ir išmintis padarė įtaką šiuolaikinės visuomenės formavimuisi. Pasidžiaugčiau, kad iki pat šių dienų jo vardas minimas su didžiausia pagarba.
Danielė: Norėčiau nusikelti į džiazo erą Naujajame Orleane, nes tai mano mėgstamiausias muzikos stilius. Būtų labai įdomu pajusti ten tvyrojusią dvasią.
Monika: Norėčiau mintimis grįžti į 12-ą klasę. Su nostalgija prisimenu savo paskutinį skambutį ir šimtadienį. Todėl bandyčiau dar kartą pajausti tą neįkainojamą laimę ir nuojautą, jog netrukus viskas pasikeis.
– Jei laimėtumėte „X faktorių“ ir galėtumėte pasirinkti dovaną – kelionę pas savo mylimus šių dienų atlikėjus, kaip dėliotųsi jūsų maršrutas. Ką norėtumėt veikti su jais?
Evelina: Vienareikšmiškai važiuočiau pas Beyonce. Ji scenos karalienė, popdiva, o ir sugeba gyvai (tobulai) dainuoti net šokdama! Norėčiau daug ko iš jos pasimokyti. Manau, tuo pačiu aplankyčiau ir savo mėgiamą dainininkę Ariana Grande.
Būtinai paklausčiau, ką reikia daryti, kad atsidurčiau ten, kur dabar yra ji. Ir, žinoma, būtinai pasidomėčiau, ar šios atlikėjos – turėdamos tokią muzikinę karjerą, populiarumą – džiaugiasi savo pasiekimais. Ar jos iš tiesų yra laimingos?
Dorotėja: Labai sunkus klausimas… Gal turiu per daug mylimų atlikėjų ir negaliu išrinkti vieno? Esu, matyt, dar pilnai neapsisprendusi, tad jei galėčiau, tokios dovanos nesirinkčiau.
Monika: Jei „X faktoriuje“ laimėčiau kelionę pas mylimą atlikėją, pirmiausia norėčiau aplankyti James Arthur. Jis šiuo metu mano favoritas. Norėčiau sudainuoti su juo duetu, paklausinėti patarimų, tarkim, kaip ramią ir niekuo neišsiskiriančią dainą paversti superhitu.
Danielė: Prašyčiau, kad iš pradžių vyktume į Ameriką, kur gyvena Alicia Keys ir John Mayer. O paskui dar aplankytume Prancūziją ir Belgiją, užsuktumėm į svečius pas atlikėją Angele (žaviuosi jos vaizdo klipų estetika). Norėčiau kurį laiką sudalyvauti jų kasdienybėje su muzika, pabūti koncertų užkulisiuose.
Kalbino Rasa Laurišonytė
