Pora vestuves atšventė tik su pačiais artimiausiais žmonėmis. Moteris juokauja, esą karantinas gerokai prailgino jų šventę: „Švęsim visą gyvenimą nuo šiol. Karantinas suteikė nuostabią galimybę vestuves švęsti kokius metus laiko, su kiekvienais draugais atskirai,“ – juokiasi M. Juškevičiūtė, po vestuvių pasirinkusi savo mergautinę pavardę.
Dainininkė vestuviniam įvaizdžiui pasirinko kiek netradicinę aprangą – į ceremoniją atvyko vilkėdama baltą kelnių kostiumėlį. Pasak M. Juškevičiūtės, toks įvaizdis jai leido jaustis savimi: „Turėjau neseniai tokį įvykį, kai buvau patraktuota kaip vyras. Tai mane buvo truputį nuliūdinę, bet aš pagalvojau, kad tai tikriausiai ir yra mano stiprybė. Mano moteriškumas tikriausiai – tik intelektualių žmonių reikalas (juokiasi). Tie, kurių nuomonė man iš tiesų svarbi neleis sumeluoti, kad tai, kaip atrodžiau, ir yra tikra Monika Juškevičiūtė.
Žmonėms trukdo, nes mes esame labai jauna visuomenė. Turime socialiai ir emociškai nebrandžią pasaulėžiūrą. Galėjimas ir norėjimas atrodyti taip, kaip jautiesi, pas mus labai smarkiai suvaržytas nuostatos „ką kiti pasakys“. Ateinanti karta labai laisvai reiškia nuomonę įvairiais klausimais ir mes nebesijaučiam dėl to blogai,“ – svarsto moteris.
Pasak M. Juškevičiūtės, vestuvių planavimas ilgai neužtruko: „Mes nesame žmonės, kurie daug planuoja. Mes daugiau darom, negu planuojam. Gal paskutinę savaitę buvo daugiau pasiruošimo, apmąstymų. Labiau ruošiau savo vidų, o ne išorę tam tikslui. Visus sprendimus bandžiau priimti labai greitai. Kas pirmiausia šaudavo į galvą, tą laikydavau kaip teisingą sprendimą ir daugiau prie jo negrįždavau. Man atrodo, kad pirma mintis visada yra pati teisingiausia“.
Neužtruko išsirinkti ir žiedus – pora tą padarė per penkias minutes: „Pati sau pasiskyriau valandą laiko kiekvienoje parduotuvėje, kur turėjau išsirinkti, kaip noriu save matyti. Kalbant apie mano drabužį – neturėjau visiškai jokios vizijos, kaip norėčiau save matyti. Nuėjau, pasimatavau, ir pasiėmiau tai, kas man labiausiai patiko. Ir su žiedais buvo lygiai tas pats. Buvo visokiausių variantų parduotuvėje, o man atrodo, kad žiedas yra simbolis. Tą funkciją jis ir turi atlikti. Rinkomės visišką klasiką – taip kaip darė mūsų protėviai, taip padariau ir aš. Be deimančiukų ir palinkėjimų vidinėje žiedų pusėje. Mes abu puikiai žinom, kad tie žiedai dabar kraunasi nuo mūsų santykių ir to, kas mūsų laukia ateityje. Tą jis turi atlikti – tą ir atlieka,“ – pasakoja moteris.
„Aš niekada negalvoju, kad mano idėjos yra „nurautos“, kol nepateikiu jų žmonėms. Tada suprantu, kad jos kitokios. Aš tiesiog darai taip, kaip matau pasaulį. Pasižiūrėjus į dalykus kitam kontekste suprantu, kad žmonės kitaip daro. Tos vestuvės, mano supratimu, buvo labai paprastos. Svarbiausia juk jausmas. Iki pat paskutinės akimirkos aš nežinojau, kaip mano vyras atrodys ir atvirkščiai. Tiesa, vis dar nežinau, kur keliausime į povestuvinę kelionę – šiuo reikalu užsiima mano vyras ir aš tiesiog nesikišu. Dažniausiai mūsų matymas sutampa. Nežinojimas duoda arba impulsą susivaržyti, arba kaip tik leidžia atsipalaiduoti“ – kalba moteris.
Paklausta, ar atsižvelgia į kitų nuomonę, M. Juškevičiūtė susimąsto: „Aš esu proceso žmogus. Visa tai, kas vyksta, man yra proceso dalykas. Pirmiausia kyla idėja, tada atsiranda tas šešėlis: o ką kiti pagalvos? Bet tas šešėlis ir lieka tik šešėliu. Darau viską iš eigos ir stengiuosi per daug apie kitus negalvoti. Gal tai ir šiek tiek egoistiška, bet tuo pačiu niekada nenuvilia. Pasitikėjimas savimi ir šalia esančiu žmogumi dar nėra nuvylęs“.
Tiesa, istorija kaip pora susipažino – taip pat neeilinė. M. Juškevičiūtė ir K. Laurinavičius susitiko tiesiog gatvėje: „Buvo vienas bendras vardiklis – mūsų bičiulis. Jo dėka praleidome kartu šiek tiek laiko. Mes pamatėme vienas kitą ir iškart buvo ta jungtis. Paskui ji apsipynė kažkokiais žodžiais, vertinimais, bet tuo pačiu momentinė kibirkštis buvo.
Kitą rytą po mūsų susitikimo ilgai galvojau, kas buvo tas žmogus. Negalėjau viduje jo įspausti į jokius rėmus. Man jis labai patiko ir pasiūliau susitikti dar kartą. Ir tas antras susitikimas buvo paskata susitikti trečią ir ketvirtą kartą. Mums labai pasisekė, kad tą akimirką mes nenurašėme tos kibirkšties klaidai ar sutapimui. Mes jei nebūtume susitikę gatvėje – turbūt nebūtume susitikę visai. Esame visiškai iš skirtingų pasaulių, neturėjome bendrų veiklų,“ – romantinį filmą primenančią santykių pradžią prisimena moteris .
