Projekto metu dažnai su pačiu popdievaičiu Justinu Bieberiu lygintas vaikinas sulaukė įspūdingos šlovės ir gerbėjų dėmesio, nors tąkart projekte ir sėkmė nenusišypsojo.
Šiandien Jonatanas – sėkmingas programuotojas, dirbantis vienoje įmonėje sostinės širdyje. Tiesa, jis muzikos neužmiršo ir tikina – jei tik bus galimybė, atidės visus darbus ir pilnai jai atsiduos.
Atvirame interviu jis sutiko su tv3.lt skaitytojais pasidalinti savo gyvenimo vingiais bei pokyčiais užgesus šviesoms bei kameroms.
Jonatanai, kuo šiandien užsiimi?
Esu programuotojas, dirbu įmonėje „Nordcode technology“, kurioje kuriame įvairius puslapius bei sistemas. Studijas Vilniaus verslo kolegijoje baigiau jau prieš dvejus metus, studijavau programavimą ir tikrai neblogai mokiausi. Laisvalaikiu rašau dainas, jau turiu sukūręs nemažai, tikiuosi, kad šiais metais pavyks išleisti dar bent vieną, bet pažiūrėsime, kaip seksis. Taip pat prieš pusmetį atsisakiau mėsos ir žuvies, nusprendžiau, kad nenoriu ir man to nereikia. Supratau, kiek daug galima atrasti įvairių ir dar neišbandytų skonių.
Programuotojo darbas užima didžiąją dalį tavo gyvenimo, bet ar netrūksta muzikos?
Netrūksta, nes visuomet galiu klausytis muzikos. Nėra tiek laiko koncertuoti, kurti dainas, nes dalį laiko praleidžiu darbe, tačiau savaitgaliai, vakarai – galiu prisėsti. Aš dainas kuriu ne taip, kad prisėdu ir rašau. Dainos pas mane gimsta tada, kai yra įkvėpimas. Tada daina pasirašo pati. Kartais vienai dainai galiu skirti kelis mėnesius, o kartais – net pusę metų. Žinau savo širdyje, kad dainos yra geros, nes jos gimė iš jausmų.
Kiti, norėdami koncertuoti ir pasirodyti, atlieka kitų dainas, perdainuoja užsienio hitus. Kodėl tu to nedarai?
Koveriai nėra blogai, jei tu juos supranti. Jei tiesiog dainuosi žodžius, neįdėjęs jausmų, neišreikši to, ką norėjo pasakyti kūrėjas. Jei tu sugebėsi išjausti visa tai, ką norėjo išjausti ir kūrėjas, tada viskas bus gerai. Dauguma atlikėjų ima ne savo parašytas dainas, bet reikia jas sugebėti išjausti. Aš mėgstu koverius, bet tik gerus, kai nesugadinta dainos esmė. Perdainavimo esmė yra ne pakartoti kitą atlikėją, o parodyti save. Jei juo atskleisi save, daina taps tik geresnė, parodysi, ką tu jauti.
Kokią muziką pats kuri ir kokios klausaisi?
Mano mėgstamiausias atlikėjas yra Jackas Johnsonas. Mėgstu lengvą roką, džiazą, ronkenrolą, kantri, bet man prie širdies – amerikietiška muzika. Mane ji labiausia paliečia, ją geriausiai suprantu. Yra daug muzikos, kurios klausausi, kad perprasčiau, tačiau tai nėra muzika, kuri atsispindi manyje.
Rudenį pristatei ir tris savo kūrybos dainas – „Memories“, „Love Song Nr. 5“, „Our Little Box“. Kokios jų atsiradimo istorijos?
Jos visos trys turi savo istorijas... Visos apie meilę. Jos gimė iš mano išgyvenimų. Kažkada įsimylėjau – parašiau dainą. Kažkada mergina mane paliko – užplūdo jausmai, parašiau kitą. Tie išgyvenimai gyvena mano dainose. Kai dainuoju, iškyla labai daug prisiminimų, prisimenu vaizdus, kuriuos mačiau rašydamas jas. Jos visos gimė per vieną dieną. Pajutau labai didelį jausmą ir taip jas parašiau. Beveik net nereikėjo koreguoti. Emocijas liko lygiai ta pati, kurią jaučiu rašydamas jas. Labai sunku dainas išreikšti instrumentais, todėl džiaugiuosi, kad su jomis dirbo geri muzikantai, kurie padėjo išjausti jas. Manau, kad daina „Out Little Box“ yra geriausiai išjausta – todėl ji visiems ir labai patinka, nes yra paprasta, bet muzikantai kiekvieną emociją paryškino instrumentais.
Ar turi dar parašytų dainų, kurias planuoji išleisti?
Tikiuosi, kad iki kitų metų išleisiu dar vieną dainą. Turiu dvi dainas, kurias laikau geriausiais savo kūriniais ir jos vis dar nėra išleistos. Šiek tiek pabijojau, nes žinau, kad tokios muzikos nelabai kas Lietuvoje rašo. Tokie žmonės, kaip aš, bijo tai rodyti, nes manė, kad niekas nesiklauso. Tos dainos nėra populiarioji muzika. Sudėsiu į jas viską, ką tik galėsiu.
Kuri angliškai, bet ar nekyla minčių kurti ir lietuvių kalba? Sunkiau žodžius kurti gal mūsų kalba?
Man sunku atrasti, kaip išreikšti savo mintis lietuviškai, nes angliškai atrandu paprastesnių ir gražesnių žodžių, kuriais galiu išreikšti savo emocijas. Aš esu kūręs lietuviškai, parašiau kelias dainas, bet man norisi orientuotis ir į užsienio rinką. Nemanau, kad Lietuvoje supras, ką noriu parodyti, todėl noriu eiti ten, kur būsiu suprastas.
2015-aisiais pasirodei „X faktoriaus“ atrankose. Kaip dabar prisimeni tą laikotarpį?
Aš tikrai neatsisakyčiau pirmą kartą eiti į tokį renginį. Jis leidžia suprasti, ko tu nori gyvenime. Aš pamačiau šou pusę – jei tau patinka šou, tu gali eiti į šou. Jei tau nepatinka – darai tai, kas tau patinka. Tuo metu aš buvau tikrai labai jaunas, man buvo gal 19-20 metų. Atėjau į atrankas su daina, kurią norėjau parodyti, tai buvo mano stilius, tačiau Lietuvoje tai nebuvo populiaru, todėl supratau prodiuserių sprendimus man parinkti dainas, kurios yra populiarios. Jei norėjau eiti tolyn – turėjau tai dainuoti, bet tai nebuvo mano stilius, nesijaučiau taip gerai. Mano draugai net klausdavo, kodėl dainuoju tai, kas nėra mano stiliuje, bet buvo toks laikas. Po „X faktoriaus“ supratau, kad žmonėms reikia duoti tai, kas jiems patinka. Jei tu darysi tai, ko nemėgsti, vis tiek nepasieksi kitų širdžių, neatskleisi emocijų ir pačiam nebus smagu.
Buvai vienas populiariausių projekto dalyvių – merginų dėmesio ir žiūrovų balsų tau tikrai netrūko. Kaip tvarkeisi su ant pečių užkritusia šlove?
Aš nebuvau pratęs prie tokio dėmesio. Atsimenu, negalėjau per Gedimino prospektą ramiai praeiti, nes reikėdavo fotografuotis su gerbėjais valandą ar dvi.
Bet ar patiko tau tas gerbėjų dėmesys?
Ne, buvo nejauku, buvo keista... Pamenu, po vieno koncerto su Monika Pundziūtė-Monique fotografavomės gal valandą, o po to tiesiog pabėgome... Nemeluosiu, taip buvo. Buvo toks didelis žmonių kiekis, buvome pavargę, norėjome eiti ilsėtis, o kiti galvojo, kad mūsų darbas yra tik fotografuotis. Stengėmės, kiek įmanoma, nenorėjome pasirodyti nedraugiški.
Tuo metu studijavau antrame kurse – man buvo sesija, daug atsiskaitymų. Tai tikrai turėjo daug įtakos. Ruošiausi egzaminams, „X faktoriui“, dariau namų darbus. Gal buvau kiek per jaunas projektui, nes negalėjau atsiduoti 100 procentų jam. Gal reikėjo eiti iškart po mokyklos, bet tuo metu nežinojau, kas esu, arba reikėjo eiti po studijų, kai jau žinai, ką nori parodyti, neturi baimės. Patyriau daug streso, gal tikrai buvau kiek per jaunas, bet dabar, kai suprantu, ką noriu žmonėms parodyti, būtų lengviau. Nors dainuoju nuo šešerių, tik dabar pradėjau suprasti, ko noriu.
O ar sulauki dėmesio dabar?
Žinučių jau nesulaukiu, bet žmonės tikrai dar pastebi. Aišku, ne taip, kaip anksčiau, bet gal ir gerai, nebereikia bėgti... Nesu prieš fotografavimąsi, kalbėjimą. Man labai smagu, jei kas išdrįsta prieiti, pakalbinti. Juk esu programuotojas, visą dieną programuoju ir neturiu su kuo pasikalbėti. Yra tokių, kurie pasisveikina, sako, kad prisimena.
Aišku, tam įtakos turi ir tikrai neįprastas vardas...
Aha, aš maniau, kad esu pirmas Lietuvoje su tokiu vardu, bet esu antras. Pirmasis gimė 1992-aisiais. Man atrodo, kad Lietuvoje išvis net 20 vaikinų su tokiu vardu nėra. Pažįstu vieną, kuris vos pora metų jaunesnis, o dar jo ir pavardė beveik tokia pati kaip mano... Net ir mūsų tėvai pažįstami.
Ne paslaptis, kad „X faktoriuje“ buvo ne tik labai gerų tavo pasirodymų, bet ir ne tokių pasisekusių... Justino Bieberio daina „Sorry“ pakišo tau koją.
Kainavo nemažai nervų, nes norėjau įgyvendinti 100 procentų. Susimoviau dėl streso, perdegiau. Pamiršau žodžius. Tai buvo pirmas kartais, kai aš išvis pamiršau žodžius, gal dėl to ir išsiblaškiau. Dabar, jei pamirščiau, tikrai nieko tokio nebūtų. Nepergyvenčiau tiek, kiek tada. Juk žmogus gali įsiklausyti į muziką, instrumentus ir tiesiog pamiršti žodžius. Kai paskęsti muzikoje, tu nenori iš jos išlipti juk, tiesa? Daina „Sorry“ taip pat buvo ir ganėtinai aukšta mano tembrui, todėl buvo sunkiau.
Kokie tolimesni tavo ateities planai?
Savo specialybe esu patenkintas, net galvoju, kad galėčiau tapti pedagogu. Esu mokęs, man tai patiko. Bet kokiu atveju mano širdis – kartu su muzika. Gal kada išleisiu dainą, kuri išpopuliarės užsienyje. Jei taip nutiks – viską mesiu ir kursiu. Negaliu nuo to pabėgti, kas man labiausiai patinka.
Tai jei išgarsėtum užsienyje, mestum savo darbą ir kurtum daugiau?
Programuoti, mokytis ar dirbti iš namų – visuomet galima. Jei norėčiau po koncerto prisėsti ir programuoti, tikrai tai galėčiau daryti. Dar anksčiau norėjau įrašinėti dainas, bet man pasakė, kad užsienyje yra Edas Sheeranas, Jasonas Mrazas, klausė, ką galiu parodyti. Aš galiu parodyti viską, jie nežiūrės į mane, kaip į kitą. Aš parodysiu savo dainas, savo kūrybą. Jacko Johnsono muzika yra labai paprasta – jis nerodo savo tembro, bet kuria ir transliuoja emociją. Jei sugebėsiu tai padaryti, visos durys man bus atidarytos.
