Waltas Disnėjus gimė 1901 m. Čikagoje. Tačiau daugiausia augo Kanzaso mieste, Misūrio valstijoje, ir sakoma, kad jo vaikystė buvo sunki - griežtas tėvas smurtavo prieš jį.
Walto Disnėjaus gimimo liudijimas taip pat atrodė įtartinas (jame jis buvo įrašytas 10 metų vyresnis, nei manė esąs, todėl manė, kad yra nesantuokinis vaikas).
Tai paskatino animatorių savo darbuose vaizduoti sudėtingus vaikų ir tėvų santykius. Vienas iš nedaugelio Disnėjaus filmų, kuriame vaizduojami abu tėvai, yra „Piteris Penas“.
Tačiau jo įkurta studija „Laugh-O-Grams“ netruko ilgai. Galiausiai studija paskelbė bankrotą, o daugelis neteko darbo, rašo starsinsider.com.
Pasak „Belfast Telegraph“, Disnėjus buvo „gatvės angelas, namų velnias“. Žinia apie žmonos nėštumą privertė animatorių palūžti praėjus aštuoneriems santuokos metams.
Pranešama, kad Disnėjus pradėjo daug gerti ir per dieną surūkydavo po 60 cigarečių. Be to, jį kamavo nerviniai sutrikimai ir jis kas valandą įkyriai plovėsi rankas.
Waltas Disnėjus ir darbininkai nelabai sutarė, ypač kai reikėjo mokėti atlyginimus. 1941 m. dėl mažų algų animatoriai pradėjo streikuoti.
Jie taip pat norėjo burtis į vieningą organizaciją, tačiau Disnėjus neleido darbuotojams jungtis į bet kokias profsąjungas.
Streikas tęsėsi net 9 savaites, o dėl darbuotojų noro burtis į profsąjungas Disnėjus savo darbuotojus išvadino net komunistais.
35-ojo gimtadienio proga animatoriai surengė gimtadienio šventę, kurioje parodė atvirą animacinį filmuką su Mikiu ir Minnie.
Pasak „The Irish Independent“, tai buvo „aštri metafora to, kaip, jų nuomone, su jais elgėsi W. Disnėjus.
Disnėjus pagyrė animaciją ir paprašė susitikti su atsakingais asmenimis. Jiems atsiskleidus, jis juos vietoje atleido ir tylomis paliko vakarėlį.
Sakoma, kad Disnėjus atleido savo animatorius lyg niekur nieko. Galiausiai daugelis jų susivienijo ir įkūrė konkuruojančią bendrovę UPA.
Atsitiktinė mirtis ir kaltinimai
Vienas iš tamsesnių faktų yra tai, kad Waltas Disnėjus netiesiogiai sukėlė savo motinos mirtį.
Sulaukęs sėkmės, Disnėjus nupirko tėvams gražų namą. Sugedus krosniai, Disnėjus nusiuntė kelis darbuotojus ją sutaisyti. Tačiau nepatyrę darbininkai sukėlė dujų nuotėkį, dėl kurio mirė jo motina.
Walto Disnėjaus palikimą persekioja kaltinimai antisemitizmu ir rasizmu. Įžeidžiančių stereotipų galima rasti tokiuose filmuose kaip „Fantazija“, „Dumbo“ ir liūdnai pagarsėjusioje „Pietų dainoje“.
Be to, Disnėjus savo studijoje asmeniškai priėmė nacių propagandistę Leni Riefenstahl. Vėliau ji sakė, kad „malonu sužinoti, kaip kruopščiai tvarkingi amerikiečiai atsiriboja nuo žydų šmeižto kampanijų“, kaip pranešė žurnalas „Paste“.
Tiesą sakant, Disnėjaus reputacija, susijusi su moterimis darbuotojomis, labiau priklauso nuo to meto socialinių normų. Tačiau teigiama, kad Disnėjus buvo pasiryžęs išlaikyti moteris darbininkes antraeilėse pareigose.
XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose moterys dirbo tušinukais, ranka piešdamos kiekvieną animacinių filmų detalių. Pasakojama, kad kuriant „Snieguolę“ moterys dirbdavo daugiau nei 80 valandų per savaitę.
Kadaise Disnėjus išsiuntė liūdnai pagarsėjusį laišką vienai moteriai. „Moterys neatlieka jokio kūrybinio darbo, susijusio su animacinių filmų paruošimu ekranui, nes šį darbą atlieka tik jauni vyrai“, – rašoma „Daily Mail“ pranešime.
Disnėjus taip pat garsėjo savo ūsais, tačiau iki 2000 m. Disneilendo darbuotojams nebuvo leidžiama turėti ūsų.
Šeimos verslas
„Disney“ buvo Walto ir jo brolio Roy'aus šeimos verslas. Pirmasis buvo kūrybinė jėga, o Roy'aus buvo labiau verslininkas.
Teigiama, kad duetas buvo konkurentai, o tai suskaldė „Disney“ studijos lojalumą. Kūrybinė komanda buvo vadinama „Walto berniukais“, o „Roy'aus berniukai“ vadovavo finansų skyriui.
