Net ir įžvalgiausios aiškiaregės Kristinai Pauliukaitienei nebūtų išpranašavusios tokio gyvenimo tarpsnio, kokį ji išgyveno. Neseniai palaidojusi savo antrąjį vyrą gražuolį italą verslininką Karminę Feličetį (Carmine Felicetti), ji vis dar nešioja savo buvusio vyro, pastaruoju metu ypač populiaraus televizijos šoumeno, Vytenio Pauliukaičio pavardę.
Pasaka baigėsi
Prieš pat Kalėdas tapusi našle, Kristina sako, jog pastaruosius aštuoniolika metų, o tiksliau iki vyro ligos, jos gyvenimas buvo panašus į pasaką, kuri ją lydės prisiminimuose. Vyras paliko nemažai turto. O turtas, kaip žinote, nežada ramaus gyvenimo, nes palikimą reikia dalintis su giminaičiais.
Nenuostabu, kad buvusią vieną gražiausių Lietuvos ekskursijų vadovių K.Pauliukaitienę bemaž prieš 20 metų nužiūrėjo turtingas italas. Už jo moteris ištekėjo ir išvyko gyventi į vieną nedidelį Pietų Italijos kurortą. Apie vyrą italą našlė kalba su didžiule meile. Bet ne mažiau spalvinga buvo ir pirmoji Kristinos santuoka. Kiekviena iš šių meilės istorijų yra ne tik įdomi, bet ir pamokanti.
Vytenį mini tik geruoju
Santuoka su V.Pauliukaičiu buvo, ir jos Kristina neketina ištrinti iš savo biografijos. Apie buvusį sutuoktinį moteris draugų rate ir spaudoje prisiklauso ar perskaito visokių užuominų. Tačiau niekas tiesiai šviesiai jos nėra paklausęs: “O kaipgi ten buvo, Kristina, ar tu to nežinojai?”
Moteris tvirtina, kad vienuolika metų kartu su tuomet televizijoje operatoriumi, o vėliau režisieriumi dirbusiu V.Pauliukaičiu buvo įspūdingi ir gražūs. “Duok Dieve visiems tokio sutarimo ir tarpusavio supratimo, - nuoširdžiai kalba ji. - Vyteniui esu dėkinga už daugelį dalykų - įgimtą estetinį skonį, subtilų humoro jausmą. Jis moka bendrauti, yra mėgstamas draugų ir bičiulių, o ne viena dama yra pajutusi jo džentelmeniškumą. Iš jo daug ko išmokau. Kai pradėjome draugauti, pakeičiau šukuoseną, pradėjau stilingiau rengtis”.
V.Pauliukaičio, kuris studijavo tuometėje Vilniaus konservatorijoje viename kurse su garsiuoju Rimu Tuminu, dėka Kristina pamėgo teatrą: “Eidavome į visus Vilniaus ir Kauno teatrų spektaklius. Pats pirmas spektaklis, kurį kartu žiūrėjome, buvo baletas “Žizel” Kauno muzikiniame teatre”. Kristina pamėgo ir kiną, tiesą sakant, jį mėgo ir anksčiau. O su V.Pauliukaičiu nusifilmavo legendinėje Arūno Žebriūno kino juostoje “Velnio nuotaka”. Abu vaidino vestuvininkų palydos porą. “Kai išsiskyrėme, prisipažinsiu, man buvo sunku. Vytenio man trūko kaip draugo, tikro erudito, nebuvo su kuo padiskutuoti apie filmus, kuriuos abu be proto mėgome. Vien tik rusų filmą “Hamletas” su Inokentijumi Smoktunovskiu esame matę gal kokį dešimt kartų”, - prisipažino moteris.
Teisėjas - Dievas
“Aš nieko tuomet apskritai nežinojau, kad vyrai gali žavėtis vyrais, kad turintieji problemų gali žaisti dvejopą žaidimą. Sovietmečiu apie tai nebuvo garsiai kalbama. Tik dabar tokie dalykai iškyla į viešumą ir jais mėgaujasi žiniasklaida. Aš manau, kad žmogus nėra kaltas dėl to, ką jam davė gamta. Tik baisu yra, jeigu tuos nukrypimus nuo normos jis panaudoja piktam, pavyzdžiui, tvirkina vaikus”, - kalbėjo moteris.
Ji prisimena, kad po tokios keliolikos metų gražios draugystės ir meilės Vytenis kažkaip staiga atšalo, vengė kalbėtis, pradėjo ieškoti priekabių, kurių anksčiau nebuvo. “Supratau, kad kažkas negerai. Iš pradžių galvojau, kad jis turi kitą moterį, paskui pamaniau, kad kaltas jo darbas televizijoje, įvairūs pramoginiai renginiai, kuriuos režisuodavo. Nesu iš tų, kurios prisiriša amžinai. Be to, buvau jauna, daug kuo domėjausi, kaip sakoma, viskas buvo prieš akis”, - sako buvusi viena geriausių Vilniaus ekskursijų vadovių. Kristina panūdo išmokti jai patikusią italų kalbą. Beje, tas pasirinkimas išmokti nepaprastai skambios, ne veltui klasikos kompozitorių ypač pamėgtos italų kalbos taip pat buvo likimo nulemtas. Kaip ir diena, kai Kristina sutiko italą Karminę.
Dėl visko kaltas kinas
Ne veltui sakoma, kad laimės paukštę galima pagauti tik tada, jeigu atsiduri laiku reikiamoje vietoje. Akimirka ir laimė gali praeiti pro šalį. Juk ne vienam iš mūsų taip yra atsitikę: “Dėl mano tolesnio gyvenimo yra kaltas kinas. Jau minėjau, kad esu kinomanė. Buvau susižavėjusi italų režisieriais ir aktorėmis. Nepraleisdavau nė vieno filmo, kuriame vaidina Sofi Loren, Virna Lizi, Silviana Mangano ir kt. Tą dieną buvusiame “Lietuvos” kino teatre rodė Bernardo Bertolučio garsų filmą “XX amžius”. Nuėjau žiūrėti viena. Po filmo pamačiau savo seniai matytą bičiulę Loretą. Per minią vos ją pasivijau, o galėjau ir nepasivyti. Ji pasiūlė atvažiuoti pas ją į svečius Pašilaičiuose. Pasakė, kad ten jos vyras yra pasikvietęs įdomią kompaniją, kurioje yra simpatiškas italas”. Gal jai, mokančiai itališkai, bus įdomu pabendrauti. Kiek padvejojusi, nuvažiavo. Iš tiesų gražus tamsiaplaukis užsienietis jai patiko, tačiau Kristina to neparodė. “Tokia jau esu ir visada buvau: niekada neišsiduodu, jeigu vyriškis man patinka, - šypsosi pašnekovė. - Be to, jau gyvenimas mane buvo kai ko pamokęs”. Tad įdomi ir smagi kompanija išsiskirstė kas kur, o italas išvažiavo į gimtinę Pietų Italijos Kozensos mieste.
Po pusmečio Kristina sulaukė netikėto skambučio. Karminė su verslo reikalais vėl buvo Vilniuje. “Kaip tik 18 valandą buvau namie, o tai retai būdavo. Šiaip jau esu iš tų, kurios vakarais nemėgsta sėdėti namie. Mane vis traukdavo teatrai, koncertai, pasibuvimas su draugėmis, kurių iš tiesų turiu nemažai. Be to, savaitgaliais dažnai važiuodavau į Kauną, kuriame gimiau ir užaugau, į kurį po visų gyvenimo viražų tikriausiai grįšiu visam laikui”, - užbėgdama būsimiems įvykiams į priekį kalba Kristina.
24 valandos kartu
Italui Vilnius Kristinos dėka tapo artimas ir mielas. Juodu įsigijo net kelis butus ir bemaž pusmetį praleisdavo čia. “Karminė buvo ne tik sutuoktinis, vyras, partneris, bet ir tikras draugas. Mūsų skoniai, pažiūros į gyvenimą, politiką visiškai sutapo, o labiausiai suvienijo noras pamatyti kuo daugiau pasaulio”, - prisiminė moteris. Tos žavios akimirkos keliaujant kartu užfiksuotos daugybėje nuotraukų ir vaizdo juostų. “24 valandas per parą būdavome kartu ir beveik nė karto nesame susibarę. Atrodė, kad gyvenome ne dvidešimt, bet antra tiek metų”, - sakė ji.
Beje, kodėl Kristina nėra pasikeitusi savo pavardės? Moteris teigia, kad susituokusi su italu pavardės nekeitė dėl visokių su užsienio vizomis ir kitokiu biurokratiniu popierizmu susijusiomis peripetijomis.
Vyras apie ankstesnę Kristinos santuoką niekada neklausinėdavo. Jie gyveno savo įdomų gyvenimą. Beje, kelis kartus, buvodami Vilniuje, jiedu buvo nuvykę pas Vytenį į svečius. Moteris juokėsi: “Aš nė neįtariau jį turintį kulinarinių sugebėjimų, nes vaišės buvo puikios”.
Kristina prisiminė, kai prieš gerą dešimtmetį važiuodavo į Lietuvą prisikrovę pilnutėlį automobilį drabužių, brangių eksperimentinių vaistų nuo visokiausių negalavimų. Visa tai būdavo išdalijama labdarai poros draugams, pažįstamiems. “Mintis apie galimybę išdalyti žmonėms vaistus kilo tada, kai Kristinos tėvų kieme nuo insulto mirė keturiasdešimtmetė moteris, nes paprasčiausiai neįpirko jai reikalingų medikamentų. Ir paliko ji dvi paaugles dukras, kurios norėjo gražiai ir madingai rengtis”, - pasakojo K.Pauliukaitienė.
Dizainerės gyslelė
Kristina yra patyrusi, ką reiškia sovietmečio palikimas - deficitas, tad veždavo ir dailesnių drabužių. “Šlamšto, kurio dabar pilnos dėvėtų drabužių parduotuvės, tikrai neveždavau. Bet man būdavo gaila matyti, kai turtingas vyro giminaitis išmesdavo madingą kašmyro švarką vien tik todėl, kad ištrūko saga, arba ponia atsisakydavo puikaus vos du kartus dėvėto kostiumėlio dėl sugedusio užtrauktuko. Turėdama laiko, tuos drabužius patvarkydavau ir atvežusi į Lietuvą kam nors padovanodavau”, - prisipažino pašnekovė ir pridūrė. - Jausdavau didžiulį malonumą atnaujindama tuos drabužius, pritaikydama kokius nors įdomesnius aksesuarus. Gal net galėjau tokių atnaujintų drabužių kolekciją sukurti ir pristatyti Lietuvoje. Tikriausiai atrodytų ne ką prasčiau negu kai kurių dizainerių”.
Beje, K.Pauliukaitienė užsikrėtė dar antikvarinių baldų restauravimo liga. Karminės namuose iš palėpės ir rūsio ištraukusi nenaudojamus senovinius baldus, žvakides, sietynus, servizus, pati juos atnaujino, ir jie papuošė namus. Kaimynai negalėjo atsistebėti tokiu Kristinos sugebėjimu ir meile antikvariniams dalykams.
Gyvenimas yra gražus
Likimas lėmė, kad vos septyniasdešimties sulaukęs vyras po jį ilgai kankinusios ligos mirė Vilniuje, Santariškių klinikinėje ligoninėje. Pelenus su urna Kristina vos prieš mėnesį nuvežė į jo gimtąjį miestą ir grįžo atgal į Lietuvą. “Man Karminė yra toks, kokį prisimenu gyvą”, - sako moteris, pastaruoju metu užsiėmusi turto dalybomis su K.Feličečio sūnumi iš pirmosios santuokos.
Straipsnio autorė Giedrė MILKEVIČIŪTĖ.
