Penktadienį tūkstančiai įtūžių, šūviai, šauksmai, dujos, dūmai, dūžtantys Seimo langų stiklai ir vištų kiaušiniai pasivogė visų mūsų dėmesį, ir mes likome nepastebėję kito, visai atvirkščio, įvykio.
Tą dieną Dailės muziejuje buvo teikiamas Santarvės ordinas pirmajam Baltijos šalių žmogui, įveikusiam aukščiausią pasaulio kalną - Everestą, žemės stogu vadinamą, Lietuvos vėliavas iškėlusiam visų kontinentų aukščiausiose viršukalnėse, Vladui Vitkauskui.
Ką padarysi – Santarvė yra tyli.
- Mielas Vladai, didžiausią nesantarvės dieną gavote Santarvės ordiną... Ar ne per daug simboliška?
- Mane žiauriai sukrėtė žinia apie riaušes prie Seimo. Narkotikų, nelegalios migracijos, žmonių pardavinėjimo sulaukėme jau anksčiau. Deja, jau ir pripratome prie viso to. Dar nebuvome sulaukę „pogromų“... Prancūzijoje, Graikijoje, kitur jau ir prie jų priprato. Seimo šturmas - dar tik signaliukas. Tik geltona šviesoforo spalva. Džiaugiuosi, kad šįsyk dar taip sąlygiškai laimingai viskas pasibaigė. Bet vertinti neturėčiau teisės - ten nebuvau ir savo akimis nemačiau.
- Jums, alpinistams, ten, iš aukštai, turbūt geriau matyti... Nujaučiu, kad santykiai tarp žmonių, einančių į kalnus, visai kitokie nei vaikščiojančiųjų žeme. Jei būtų tokie patys, ko gero, kalnuose neišgyventumėte ir viršukalnių nepasiektumėte. Todėl, manau, mes iš ten geriau matomi. Tai kas gi, jūsų akimis, dedasi čia, apačioje?
- Šiaip jau čia jūs teisingai pasakėte. Tik tas „aukštai“ visai nebūtinai reiškia „ant kalno“. Net nuo kelmo gali matyti daugiau. Tik reikia žiūrėti PER SAVE. O ne iš šalies.
Ar žinote, koks pagrindinis einančiojo į kalnus tikslas? NENUMIRTI. Laiku apsisukti ir grįžti. O jeigu dar spėji per tą laiką ir iki viršūnės užkopti, tai ir gražu, ir svarbu.
Bet svarbiausia nenumirti ir grįžti. Stipriausi vyrai, ne vieną jų pažinojau, kalnų pasaulio žvaigždės, yra mirę tiesiog palapinėje. Jie jau buvo peržengę savo ribą - per ilgai užsibuvo tame aukštyje, kuriam buvo dar nepasirengę. Tie aukščiai nėra skirti gyvam organizmui.
Kuo trumpiau ten užsibūni, tuo geriau. Aš jau nekalbu apie „vėjelius“, kurie nuo keteros tave nupučia. Tą 1993-iųjų pavasarį, kai kopiau į Everestą, aštuoni žmonės žuvo. Du iš jų, kopę nuo Tibeto pusės, buvo nupūsti nuo keteros tiesiogine šių žodžių prasme. Bet vėjas - tai tik antra problema. Šaltis - tik trečia. Pirmoji - jau beveik beorė erdvė. Everesto viršūnėje oro slėgis sudaro vos ketvirtį to slėgio, prie kurio esame įpratę. Turėjau atvejų, kai vilties grįžti jau, atrodė, nėra.
Tada imi daug ką suprasti... Todėl viskas iš ten ir matyti kur kas geriau...
Ir čia nėra jokios išminties. Priimdamas Santarvės ordiną pacitavau porą indėnų genties vado Sietlo sakinių, pasakytų Amerikos generolui 1954 m. pasirašant taikos sutartį, reiškiančią, kad indėnai priversti sutikti su viskuo. Ir su savo išnykimu taip pat.
„Štai ką mes žinome. Ne žemė priklauso žmogui, o žmogus priklauso žemei. Štai ką mes žinome. Viskas pasaulyje su viskuo susiję. Kaip kraujas, kuris suvienija visą giminę. Viskas tarpusavyje susiję. Kas atsitinka žemei, tas atsitinka ir jos vaikams. Ne žmogus mezga gyvybės tinklą - jis tik viena gija jame...“
Ir tai pasakė mūsų, civilizuotų žmonių, akimis žiūrint. Prerijų laukinis. Laukinis, kuris šakutės rankoje ne tik nelaikęs, bet ir nematęs jos. Aš niekaip nebūčiau sugebėjęs žodžiais viso to įvardyti. O tas pačias indėno pasakytas tiesas aš radau, tarkim, skaitydamas indų penkių šešių šimtų metų išminties „Vedantą“. Tą patį galime ir Biblijoje rasti: „Aš ir mano tėvas esame viena“. Štai čia, manau, ir yra ta santarvė, apie kurią jums pokalbyje „Respublikai“ yra sakęs Justinas Marcinkevičius. Pirmąkart tokį pasakymą perskaičiau: GYVOJI SANTARVĖ. Kaip mums stinga tos gyvosios santarvės.
Gal todėl aš taip žavėjausi monsinjoru Vasiliausku, kuris nuoširdžiausiai propagavo tą gyvosios santarvės idėją... Man taip rūpėjo kada nors su juo susipažinti. Ir per vieną Valstybės dieną kažkas staiga mane timpt už švarko rankovės. Atsigręžiu - monsinjoras. Žinai, sako, aš norėčiau su tavimi susipažinti... Aš dar seniau to paties norėjau, sakau monsinjorui, bet niekaip nesiryžau jus už rankovės timptelėti... Tą dieną iš jo zakristijos neišėjome iki sutemų...
Sakoma, kad asmenybę labiausiai formuoja bažnyčia, mokykla, šeima... Bet kas esame mes, tie formuotojai - bažnyčioje, mokykloje, šeimoje? Kokie mes patys? O kalnuose labai greitai matyti, kokie mes.
- Vladimiras Visockis savo dainoje kiek kitokį testą siūlo: tempk draugą į kalnus - ten suprasi, kas jis... O pasirodo, ten pirmiausia susipažįsti su savimi?..
- Visockis teisus. Draugą kalnuose tikrai pažinsi. Bet pirmiausia pažinsi save. O kitą pažinsi tik save pažindamas. Juk į viską žiūrime per save. Ir viską vertiname per save. Mes pirmiausia ir esame tas matas, tas kiekvienos atskaitos taškas. Šiandien daug kalbame apie didžiąsias vertybes. Bet juk vertybes matuojame tuo pačius matu – per save...
Atsimenu, skridome oro balionu virš nuostabių Varėnos rajono pušynų. Nusileidome pamiškėje prie Matuizų. Sulėkė aplinkinių kaimų vaikai, moteriškės. Vyriškiai paskutiniai atlingavo. Atrakcija didžiausia! Ir mane kai kas atpažino, priėjo pačiupinėti, pakalbėti. O kai jau atsisveikinome, staiga klausia: „O per televiziją rodys?..“ Pasirodo, per televiziją svarbiau pamatyti, nei mus čia sutikti gyvus... Tai štai kaip tos vertybės atsiranda. Jeigu tavęs per televiziją nerodo, tu neegzistuoji.
Tai štai kaip atsiranda „vertybės“, kurias aną savaitę jau turėjome pripažinti riaušėmis. Taip atsiranda ir dar juodesnių, dar liūdnesnių dalykų.
- Bet prieš 19 m. tuo pačiu laiku , kai Sausio 13-ąją Lietuva save patikrino, beje, ir toje pačioje vietoje, mes pamatėme tikrąsias vertybes. Mes pažinome save! Mes tada visi buvome užkopę ant Everesto... O paskui taip negarbingai nuo juo nusileidome... Ir dabar savęs tarsi ir neatpažįstame...
- Sausio 13-oji iš tiesų buvo mūsų dvasios viršūnė. Mes visi tada buvome gyvoje santarvėje. Tai ne vieno ar kelių bendražygių įveiktas kalnas.
Tai buvo tas Vienis, apie kurį kalbama ir Biblijoje: „Mes buvome tame Vienyje“. Galima net sakyti, mes tada buvome DIEVUJE. Kad taip gyventume, reikia atitolti nuo daiktų pasaulio. Nes šiandien mūsų vertybės yra daiktai. Ir tai būdinga ne vien Lietuvai. Nesame mes kokiame nors akvariume ar stiklainyje. Atėjome į tą vietą, kur tų „vertybių“ gavome, kur joms neatsispyrėme. Ir vėlgi kaip Justinas Marcinkevičius sakė judviejų pokalbyje: „ŠVENTA“ NUOSAVYBĖ...
O juk ją galima ir atimti, ir visokiais būdais įsigyti, tik nelaimė ta, kad paskui jau ne tos "vertybės" mums tarnauja, o mes joms. Lietuva kitados turėjo Antaną Pošką, keliautoją, kuriam turbūt jau niekas neprilygs. Susitikdavome dar jam gyvam esant, o kartą jis man pasakė: „Kartais patogumai sudaro tam tikrų nepatogumų...“
- Kas yra alpinizmas? Sportas ar poezija?
- Tai priklauso nuo einančiojo į kalnus. Ir alpinizmas, ir paveikslo tapymas, ir malkų skaldymas vienam simfonija, kitam - katorga. Simfonija, kai žmogus gali pasakyti: visą gyvenimą dirbu tai, kas man labiausiai patinka, o man už tai dar ir atlyginimą moka... Toks žmogus - devintame danguje. Jis jau dausose gyvena. Jis jau dabar yra rojuje.
- Ką reiškia Lietuvos vėliavą iškelti ant pasaulio stogo?
- Man tai buvo didžiausia prasmė. Man buvo labai svarbu, kad aukščiausią žemėje kalną įveiktų žmogus iš Lietuvos. O tai buvo praėjus keleriems metams nuo nepriklausomybės paskelbimo. Jau buvo prasidėjusi kažkokia neviltis, kažkokia dvasinė duobė jau buvo atsivėrusi. Tad tuo labiau man tai buvo svarbu. O kai žuvo mano draugas latvis Aivaras, kuris šiam žygiui rengėsi kartu su manimi, supratau, kad vienam pasiekti Everestą gal net svarbiau. Pirmas iš savo valstybės, iš Lietuvos. Tas nepriklausomybės dvelksmas šias mano mintis nepaprastai veikė. O jeigu jau įkopei į aukščiausią viršūnę, o neturi arba neiškeli ten savo vėliavos, tai tas pats kaip viršūnės nepasiekti. Tai buvo prasmė, tai man tada buvo svarbiausia.
Kai kalbu apie kalnus, vis prisimenu mamą. Kai jau nedaug buvo telikę iki jos Išėjimo, buvau ją nuvežęs į jos gimtąsias Maslaučiškes, netoli Betygalos. Kai grįžome namo, paklausiau, ko ji labiausiai dabar norėtų. Ogi, sako, norėčiau vėl ant to kalniuko - sėdėčiau ten, sako, ir sėdėčiau, žiūrėčiau ir žiūrėčiau...
Ferdinandas Kauzonas
