Skaudžia savo gyvenimo istorija Otilija sutiko pasidalyti ir su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais. Būdama vos dvidešimties, jauna moteris jau keliavo po Europą su muzikine grupe. Moteris pasakoja, jog tuo metu jaunatviškas maksimalizmas ėmė viršų – vienos kelionės metu ji ir sutiko pirmąjį vyrą.
„Neįdomu buvo niekas, jauna buvau. Naivi, norėjau nuotykių. Daug tikrai negalvojau. Dabar nebesielgčiau taip. Keliavau su draugais muzikantais. Viskas pas mane buvo susiję su muzika. Gyvenau muzikos studijoje, antrame aukšte palubėje. Gyvenau gyvenimą tiesiog, tyrinėjau. Taip ir susipažinau su būsimu vyru Faruq.
Kai tik susipažinau, jaučiausi kaip princesė. Nesupratau, kaip taip galima. Viskas dėl tavęs, gauni viską, ko tik nori. Nebuvau to pajutusi Lietuvoje. Susituokti nusprendėme greitai. Prisidėjo dar ir tai, kad tai nebuvo Europos Sąjunga – 2000 metai.
Nusprendžiau, kad jeigu noriu gyventi Norvegijoje, o ne važinėti kas tris mėnesius, reikia susituokti. Be to, Norvegijoje gavau vertėjos darbą – mokėjau rusų kalbą. Taip ir gavosi – ėmiau ir „apsiženyjau“, – pasakoja O. Dieaz.
Tačiau tobuli santykiai greitai pakrypo visai kita linkme. Vieną dieną Faruq netikėtai padavė pareiškimą skyryboms. O. Dieaz tikina, jog šeimą išardė ne kas kita, kaip kultūriniai skirtumai tarp jos ir vyro šeimos:
„Aš stengiausi pasikeisti, pritapti. Viską bandžiau pakeisti, po truputį prarasti savo identitetą – ėjau vis toliau nuo to, kas iš tiesų esu.
Jis tuo metu jau žinojo, kad galimai bus suporuotas tėvų, nes toje kultūroje visus taip daro. Jis greičiau skubėjo susituokti iš meilės, kad nereiktų to daryti su ta, kurią išrinko tėvai iš nuotraukos.
Šeima sumąstė, kad aš netinku, nes man buvo išduoti tai, kas aš esu ir tapti jais. Ėmiau maištauti – norėjau mokytis, save išreikšti, dainuoti. Kiek gali taip apsimesti? Dvejus, trejus metus, vėliau palūžti. Palūžau ir aš, norėjau mokytis, tapau judri, norėjau eiti į darbą. Tai jiems nepatiko“, – atsidūsta moteris.
Sulaukė vaikų teisių skambučio
Gražiai išsiskirti nepavyko – moteris gavo skambutį iš Norvegijos vaikų teisių: „Pasirodo, mano vaikas jau buvo surinktas iš mokyklos su visais daiktais. Jie man susėdę prie stalo ėmė aiškinti: mes taip turėjome padaryti, bijojome, kad kažkas ne taip. Mes manome, jog jums reiktų savaitę pailsėti nuo vaiko. Iš pradžių nesupratau net, kas vyksta. Jie tave pastato į kalto žmogaus vietą.
Tuo metu baiginėjau teisės mokslus Norvegijoje. Ėmiau galvoti kaip teisininkė, o ne emocionali mama. Liepiau duoti priežastis, kodėl taip yra, įrodymus ir taip toliau. Jiems atsivėrė akys – paleido vaiką su sąlyga, kad galės ateiti į namus bet kada ir patikrinti. Aš nutuokiau, kad ta sąlyga nėra gera, bet sutikau. Jie ateidavo tikrai bet kada, net ir naktimis kartais“, – skaudžią savo gyvenimo istoriją pasakoja Otilija.
Nauja meilė baigėsi tragiškai
Nusivylusi meile moteris sau prisižadėjo, jog jei tekės dar kartą – tai tik už lietuvio. Po dvejų metų jos gyvenime atsirado Donatas: „Mes su Donatu buvome partneriai, kartu dirbome. Jis turėjo technologijų įmonę. Mes buvome tokie geri draugai, ir galiausiai susidraugavome ne tik kaip draugai. Pasižiūrėjau – lietuvis, užaugęs Ispanijoje, ją man aprodė“, – teigia O. Dieaz.
Tačiau Otilijos laimei gyvuoti amžinai nebuvo lemta – pernai jos antrojo vyro gyvybę staiga nusinešė koronavirusas. Moteris tikina, jog tai buvo nepaprastai stiprus smūgis: „Tuo metu aš net nebuvau šalia, negalėjau niekuo padėti. Likau su keturiais vaikais viena, be pinigų, be nieko.
Iki vyro mirties nebuvau pratusi net į kainas parduotuvėje žiūrėti – turėjau visko, gyvenau materialiniame pertekliuje. Buvo smūgis. Dirbti irgi negalėjau – dirbu su dokumentais, mokesčių stratege. Negalėjau susikoncentruoti nei porai minučių – iškart verkdavau“.
Po likimo smūgių – netikėta pagalba
Po vyro mirties Otilijos gyvenime atsirado nauja veikla – moteris ėmė užsiimti hipnoterapija. Moteris tikina, jog būtent ji tapo būdu atsitiesti po daugybės likimo smūgių – ir džiaugiasi, galėdama taip padėti kitiems:
„Aš hipnoterapiją galėčiau pavadinti mano vėlionio vyro dovana man. Kai jis išėjo, aš buvau priėmusi sprendimą, kad turiu eiti toliau ir ieškojau, kas man padėtų atsistoti ant kojų. Nežinojau, ką daryti – ir taip kėliausi, ir anaip. Niekaip.
Man padėjo ir šamaniškos terapijos, bet jos tokios vienkartinės, man reikėjo kažko kasdienybei. Iš pradžių hipnoze net netikėjau, bet vėliau pamačiau, kaip stipriai ji mane veikia. Pirmas dvi savaites niekam nesakiau, kuo užsiimu – net geriausioms draugėms. Nenorėjau apsikvailinti.
Vos pradėjus pamačiau, kad mano visas kūnas ima taisytis. Eisena, veiksmai. Galiausiai atsidūriau bene geriausioje hipnoterapeutų mokykloje. Aš matau, kad aš pasitarnauju žmonėms. Per hipnozę žmonės sugeba atversti naują lapą savo gyvenimuose“, – hipnozės pliusus vieną po kito vardija diplomuota hipnoterapeutė.
Otilija pokalbį užbaigia žinute skaitytojams. Moters gyvenimas – tikrai ne iš lengvųjų. Tačiau hipnoterapeutė įsitikinusi – jos istorija gali tapti vilties ženklu tiems, kurie patiria įvairiausius išbandymus. Net ir skaudžiausius likimo smūgius, pasak jos, galima išgyventi.
„Per vienus metus sugebėjau įrašyti muzikinį albumą. Per dvidešimt metų nesusiėmiau, o čia dabar – va. Mano vaikai irgi menu užsiima – dukra Alegra ėmė nevaikiškai piešti. Visiškai nesupratau, kas vyksta, kai pamačiau. Ji niekada nepiešus ir staiga. Mažylė irgi muzikuoja“, – pasakoja moteris.
