Vilius ir Violeta Tarasovai ką tik debiutavo naujame, aktorių, amplua. Netrukus pasirodys ir pirmasis bendras jų albumas, kuriame – ketverių bendro gyvenimo metų darbas ir meilė. Įprasta, kad ikikalėdiniu laikotarpiu muzikantai ypač daug pluša, taigi kyla klausimas: kas spėtų pagalvoti apie dovanas ir eglutę?
Kalėdų bėdos – išspręstos
Ar jau papuošėte eglutę?
Vilius ir Violeta kartu: Ne!
Vilius: Aš jau praėjusią savaitę skundžiausi, kad atėjo laikas, bet taip ir neprisiruošėme. Dabar turime labai mažai laisvalaikio – šeštadienį buvo pirmojo mūsų spektaklio premjera, tad teko daug repetuoti, ruoštis. Abu vaidinome pirmąjį kartą, tad buvo daug ne tik įprasto, bet ir naujo darbo. Visgi ketvirtadienio vakarą grįšime ir jau tą patį vakarą papuošime eglutę.
Violeta: Na, nežinau, ar iš karto pasiryšiu tokiam darbui. Kaip perkate dovanas? Daugelis scenos žmonių skundžiasi, kad dažnai nespėja jų nupirkti, todėl tenka dovanoti tai, kas lieka parduotuvių lentynose paskutinę akimirką.
Vilius: Mes šį klausimą išsprendėme. (Pasisuka į Violetą) Paaiškink, kaip mes darome.
Violeta: Anksčiau dovanas pirkdavome visiems – tai užimdavo tikrai gana daug laiko ir kainuodavo nemažai pinigų. Po to sugalvojome strategiją, kurią vykdome jau antrus metus: prieš šventes traukiame burtus – kuris kuriam pirks dovaną.
Violeta: Vaikams, aišku, dovanojame visiems.
Vilius: O suaugusieji gauna po vieną dovaną. Ir galvos skausmo, ir išlaidų mažiau, ir patogiau, ir dar dovaną galima rasti geresnę.
Violeta ir Vilius Tarasovai (nuotr. Fotodiena.lt/Andriaus Petrulevičiaus)
Kokie švenčių planai?
Vilius: Kūčios visada švenčiamos pas mano tėvus. Susirenka seneliai, brolio šeima, atvažiuoja ir Violetos mama, nes paskui ruošiamės koncertams ar vakarėliams, o ji gali pasilikti su Gabriele. Kalėdų rytą jau trečius ar ketvirtus metus iš mamos namų persikeliame pas mus. Sunešame, kas lieka po Kūčių.
Violeta: Kiek ten sunešame, mama iš naujo viską suruošia! Juk kepame žąsį.
Kuriame savas tradicijas
Kalėdos – koncertų ir didžiausios metų veiklos metas muzikantams. Kaip derinate darbą ir šeimos gyvenimą?
Vilius: Per Kūčias dar gyvenime nesu dirbęs, nors šou versle esu jau penkiolika metų. O prie Kalėdų stalo visuomet susirenkame apie dvyliktą valandą – vėlyvi pusryčiai arba ankstyvi pietūs. Po to šventė tarsi pasibaigia, taigi vakarinis koncertas nekliudo. Jei būname laisvi – tiesiog šėliojame ir tiek.
Muzikanto gyvenimo būdas verčia keisti tradicijas?
Violeta: Ne. Kūčios ir Kalėdos mums netrukdo. Aišku, Naujųjų metų planai niekuomet nebūna aiškūs.
Vilius: Nuolat galvoji – ar švęsi, jei taip – kur ir su kuo. Jei nepavyksta su draugais, bandome kitus variantus.
Violeta: Pavyzdžiui, šiemet ieškome, pas kokius draugus Vilniuje prisiglausti.
Violeta ir Vilius Tarasovai (nuotr. Fotodiena.lt/Roko Medonio)
Kaip nusprendžiate kur švęsti? Juk paprastai šios šventės praleidžiamos su kurio nors sutuoktinio tėvais. Kaip būdavo prieš susipažįstant?
Violeta: Kol nebuvome pažįstami, tiesiog švęsdavome kiekvienas su savo tėvais. Aš kartais vakarodavau su draugais. Su merginomis darydavome „suneštinį“ balių – vienais metais net per Kūčias. O vaikystėje su visa šeima važiuodavome pas gimines.
Vilius: Mano šeimoje šiek tiek gilesnės tradicijos – visuomet švęsdavome namuose, su tėvais. O kai sukūrėme savo šeimą, viskas kiek pasikeitė.
Violeta: Atsirado naujų tradicijų. Kuriame savas.
Vilius Kalėdų Seneliu nebus
Ar Vilius vaidina Kalėdų senelį?
Violeta: Šiais metais kaip tik apie tai mąstome. Prasiveržė jo potraukis vaidinti, tad jau svarstome ir tai.
Vilius: Spektaklio režisierius ir darželio auklėtoja juokaudami siūlo, bet aš manau, kad dar neverta. Anksčiau Gabrielė dar bijojo Senelio Šalčio, nežinau, kaip bus šiemet – jau ir laišką rašė, laukė. Pernai darėme bendrą šventę su draugais, kurie turi kavinę Klaipėdoje, ten ji nuo senelio bėgo.
Violeta: Teko raminti, kad Kalėdų Senelis geras, dovanų atneša.
Vilius: Jei aš vaidinčiau... šią problemą išspręstume – tikrai nebebijotų. Atrasčiau, kaip „suvystyti“. Bet būtų neįdomu, neliktų paslapties. Su ja ir skaitydamas knygas kalbu ne paprastai, o su įvairiomis intonacijomis, paįvairindamas pasakojimus žaidimais. Moku nutaisyti bet kokį balsą, tai gal ir nepavyktų jos apgauti. Sugadintume šventę – tegu tiki, kad Kalėdų Senelis tikras.
Violeta ir Vilius Tarasovai (nuotr. Fotodiena.lt/Andriaus Petrulevičiaus)
Kol kas Gabrielė mažutė, tačiau anksčiau ar vėliau ateis laikas skaudžiai tėvų pareigai – atskleisti tiesą apie Kalėdų Senelį. Ar planuojate kada nors papasakoti skaudžią tiesą apie dovanas perkančius tėvelius?
Violeta: Mūsų vyresnėlei – trylika. Laikui bėgant ji pati viską suprato. Darželyje ir mokykloje vaikai kalbasi.
Vilius: Manau, kad mama paslapties neišlaikė.
Violeta: Na, visaip gali būti...
Vilius: Niekada Senelis Šaltis labai įdomus jai nebuvo. Aš jį vadinu Seniu Šalčiu, ne Kalėdų Seneliu. Sakoma, kad tai vertinys iš rusų kalbos, bet man daug gražiau skamba. Man Senis Šaltis siejasi su žiema, šalčiu – tikromis Kalėdomis.
Violeta: O dabar yra ir dar vienas naujadaras – Kalėda.
Vilius: Apie tai ir kalbu – vis iš naujo prisigalvoja. Man vis tiek gražiausiai, vaizdingiausiai – Senis Šaltis. Aš jį įsivaizduoju su raudona, nušalusia nosimi ir didele barzda. Tačiau mergaitės jau išmoko naująjį – Kalėdų Senelis.
O kaip patys sužinojote liūdną žinią?
Violeta: Nepamenu.
Vilius: Aš taip pat. Tik žinau, kad dar tuomet, kai buvau aštuonerių, nekantriai laukdavau pasirodant Senelio. Su broliu bandydavome jį pričiupti, neužmigti, bet tėvai vis tiek sulaukdavo to momento, kai akys susimerkdavo. Tik vėliau, kai suaugau, supratau mažas tėvų gudrybes. Kai išgirsdavau Kalėdų Senelio skambutį trečiame aukšte, aš nesuprasdavau, kaip jis spėja nubėgti iki durų greičiau už mane, o kad tą skambutį paspausdavo kaimynas – man nė į galvą neateidavo. Norėjome tikėti ir tikėjome. Būtų labai gera, jei Gabrielė tikėtų kuo ilgiau, nes tikėjimas ir yra šventės.
Violeta Tarasovienė (nuotr. Fotodiena.lt/Roko Medonio)
„Esu religingas“
Kalėdos – svarbi šventė. Kurias dar šventes jūsų šeima švenčia, o kurios – mažiau svarbios?
Vilius: Švenčiame visas lietuviams įprastas, katalikiškas šventes. Svarbiausios, žinoma, Kūčios, Kalėdos ir Velykos. Taip pat minime visus gimtadienius. Ar ne, Violeta?
Violeta: Susituokėme prieš ketverius metus, rugpjūčio 21-ąją, o mano gimtadienis yra rugpjūčio 25 dieną. Kitais metais panašiu laiku pakrikštijome ir vaiką. Todėl šiemet per visus kartu praleistus metus pirmą kartą šventėme tik mano gimtadienį.
Vilius: Visuomet būdavo bendra gimtadienio šventė. Na, o kitos šventės...Švenčiame taip pat, kaip ir kiti lietuviai. Mano tėvai – tikintys žmonės. Laužome kalėdaičius, ir tikime, kad tai mus suvienys. Šiemet mama net pasikvietė kunigą į namus, nes sveikata nebe tokia, kokia buvo. Kiek pamenu, visuomet per Kūčias klausomės popiežiaus kalbų per radiją.
Tačiau į bažnyčią neinate?
Vilius: Aš taip pat esu tikintis žmogus, tačiau šią šventę praleidžiame kartu, šeimos būryje, o ne tarp bažnyčios skliautų.
Žiniasklaida išbandė santykius
Kokia darnios šeimos paslaptis?
Vilius: Santykius reikia puoselėti. Abu esame įsitikinę, kad svarbiausia – meilė. Jei žmonės vienas kitą myli ir bendrauja, tuomet viskas bus gerai. Bendraujame, nepaliekame neišsiaiškinę jokių klausimų. Kartais būna, kad kalbamės visą naktį.
Vilius Tarsovas (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Egzistuoja skirtingos santykių formulės: kai kurie teigia, kad kilus ginčui, reikia leisti viskam susigulėti ir pamiršti, o kiti – kad reikia išnarstyti problemą iki kaulelių. Kuriems pritartumėte jūs?
Vilius: Visuomet išsikalbame, nors kartais tai vyksta labai audringai, o emocijos liejasi per kraštus. Bet kalbame tol, kol suprantame, kas ką padarė ne taip ir kodėl kilo nesusipratimas. Sunku pasakyti, kur slypi darnių santykių paslaptis – mes tiesiog kalbamės.
Esate nukentėję nuo žiniasklaidos. Kaip dabar manote, ar viešumas gali pakenkti tvirtiems santykiams?
Vilius: Kartais atrodo, kad žiniasklaida bando santykių tvirtumą.
Violeta: Atsiranda įvairių antraščių, pavyzdžiui, „Violeta laiko Vilių po padu“ arba „Vilius niekur neišleidžia Violetos“.
Vilius: Galbūt reikia rasti silpnų vietų, išprovokuoti. Jus dažnai puolė spauda, vienas dienraštis iš jūsų santuokos ceremonijos buvo padaręs visą detektyvą.
Kuo skiriasi gyvenimas Klaipėdoje ir Vilniuje?
Vilius: Su žurnalistais kalbėti nevengiame, bet dabar jiems iki Klaipėdos nuvažiuoti juk sudėtingiau, nei susitikti Gedimino prospekte, Vilniuje. Padėtis Lietuvoje pasunkėjo, nes sumažėjo žurnalistų. Tolimos kelionės – sudėtingos.
Violeta: Nebent vyktų koks nors svarbus renginys. Bet ir jie nesulaukia tokio dėmesio, kaip renginiai Vilniuje. Pavyzdžiui, neseniai vykusiame „Picaso ir Junior“ koncerte buvo daugybė atlikėjų iš visos Lietuvos ir vienas vienintelis žurnalistas.
Tačiau karjerai tai tikriausiai nepadeda?
Violeta: Atvirkščiai, nuo šurmulio pailsėti gera. Kita vertus, gal būtų daugiau koncertų. Susidaro toks įspūdis, kad jei atlikėjo nėra žurnale, jo niekas ir neklauso.
Vilius: Aš su tuo visiškai nesutinku. Tarkime, grupės „Empti“ žurnaluose su žiburiu nerasite, tačiau į jų koncertą kažkokiame Kauno fabrike susirenka keturi tūkstančiai žmonių. Na, surenkite „Yvos“ arba „Olialia popyčių“ koncertą „Siemens arenoje“, pažiūrėsime, kiek klausytojų susirinks.
Šeimos pagausėjimas – Dievo rankose
Galbūt planuojate išleisti dar vieną albumą? Juk iki šiol bendras muzikinis darbas susilaukė sėkmės.
Vilius: Albumas jau beveik paruoštas – pirmasis per ketverius mūsų santuokos metus. Jį planuojame išleisti sausio mėnesį. Norėjome tai padaryti iki Kalėdų, bet nenorėjome skubėti, kaip „nespaudėme“ albumo ir pirmais bendro gyvenimo metais, kai tai daryti būtų buvę pelningiausia. Tuomet susidomėjimas buvo didžiulis, bet mes specialiai nieko nedarėme ir laukėme, kol per ketverius metus natūraliai gims visos tinkamos dainos, kad jos būtų tokios, kokios turi būti.
Violeta: Tuomet už mus suskubo kiti, mums neprireikė.
Kaip gimsta šeimos dainos, albumai?
Violeta: Tai – tiesiog darbo procesas. Gimsta idėja, tuomet skambiname prodiuseriui ir bandome paaiškinti, kokia turi būti muzika, ką norime tuo pasakyti, kas mums aktualu...
Galbūt bendras požiūris į gyvenimą vienija jūsų porą?
Vilius: Mes vienas kitą palaikome ir šeimoje, ir kūrybiniame gyvenime. Gera šalia turėti tave suprantantį žmogų.
Tuomet gal šeima pasipildys dar kartą?
Violeta: Gal ir pasipildys...
Vilius: Viskas Dievo rankose. Kai labai norėsime, būtinai to sieksime. Plano nėra, iš žvaigždžių neburiame. Kaip ir su Gabriele – nusprendėme, kad norime vaiko, ir stengėmės, kad jis atsirastų.
Violeta: Kol kas, kai tokia nestabili šalies ekonomikos padėtis ir vis keičiasi motinystės išmokų tvarka, atvesti vaiką į šį pasaulį baisoka. Kol kas nesiryžčiau.
