Studijų metu patiriamas stresas gali išprovokuoti ligą, tačiau gyvenimas tuo nesibaigia.
26 metų doktorantūros studentas Richardas Smithas sėdi saulėtame sode netoli Kembridžo bendrabučio. Pokalbis vyksta apie dvi Richardo aistras: futbolą ir sintetinę biologiją, kurią jis studijuoja.
Sunku patikėti, jog šis inteligentiškas, ambicingas jaunas žmogus prieš ketverius metus dienas leido psichiatrijos ligoninėje, tarsi filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“ veikėjas. Jam buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas, rašo Didžiosios Britanijos dienraštis „The Times“.
Richardas nesuvokė, kodėl pateko į vieną labiausiai saugomų psichiatrijos skyrių. Jis buvo sveikas, sportiškas vaikinas, tačiau sulaukęs 22 metų amžiaus išgyveno pirmą bipolinio sutrikimo, dar žinomo kaip maniakinė depresija, ataką.
Nuo bipolinio sutrikimo kenčia apie 1 proc. pasaulio gyventojų, taigi 20 tūkst. Didžiosios Britanijos studentų turi polinkį į šią ligą. Tačiau daugelis to nežino, nes bipolinis sutrikimas gali nepasireikšti ilgą laiką.
Šios ligos simptomus gali išprovokuoti skaudūs įvykiai ar stresas. Jauniems žmonėms liga dažnai pasireiškia, kai jie palieka tėvų namus ir išvažiuoja studijuoti. Londono Karališkojo koledžo Psichiatrijos instituto profesorius Peteris McGuffinas sako, jog studijos yra itin įtemptas laikotarpis - studentai gyvena netinkamą gyvenimo būdą, dažnai vartoja alkoholį, vakaroja iki vėlumos.
Richardui ligą išprovokavo įtemptas vasaros darbas. Jis gavo pasiūlymą atostogų metu padirbėti didelėje inžinerijos firmoje. Richardas tapo naujausią produktą automobiliams kūrusios darbo grupės vadybininku. „Tai buvo mano šlovės viršūnė“, - sako jis.
Vėliau Richardo vadovaujama darbo grupė buvo nusiųsta į įmonės padalinį Ispanijoje, kadangi čia atsirado tam tikrų gamybos sutrikimų. Richardas turėjo pranašumą tokiose situacijose, todėl visi žinojo, jog jis susitvarkys ir šį kartą.
„Aš atvykdavau į gamyklą 6 valandą ryto ir darbą baigdavau 9 ar 10 vakare, ir taip ištisas šešias ar septynias savaites. Darbo savaitė dažniausiai trukdavo šešias dienas, tačiau kartais dirbdavom ir sekmadieniais“, - pasakoja Richardas.
Kiekvienam tai būtų stresinė situacija, tačiau vos sulaukęs dvidešimties, nekalbantis ispaniškai ir formaliai neturintis jokios kvalifikacijos Richardas jautėsi itin gerai: „Pamainos nesulaukėme, kadangi puikiai tvarkėmės. Aš sunkiai dirbau ir suvokiau tai, kaip naujas galimybes“.
Grįžęs į Didžiąją Britaniją Richardas jautėsi itin produktyvus, o jo smegenys ir toliau intensyviai dirbo. Kitais metais jis turėjo pabaigti Kembridžo universitetą.
Netikėtai Richardui kilo idėja surengti ekstravagantišką pirmakursių vakarėlį, kokio koledžas dar nebuvo matęs. Jis išleido daugybę savo sunkiai uždirbtų pinigų garso sistemai ir muzikai.
„Planai darėsi vis įspūdingesni, bet aš nesijaudinau“, - sako Richardas, - „Įgavau pagreitį, jaučiausi itin puikiai, lyg galėčiau kalnus nuversti. Tikėjau savimi“.
Richardo elgesys greitai keitėsi. Jis jautė energijos antplūdį, nors naktį miegodavo tik tris valandas, jo šneka pasidarė itin greita, užplūdo daugybė minčių. Richardas įširsdavo, jei žmonės jam paprieštaraudavo, jei sakydavo, kad idėjos apie vakarėlį yra labai toli nuo realybės.
Jis išgyveno tipišką „manijos periodą“, kita bipolinio sutrikimo pusė – „depresijos periodas“, kurio metu ligonis jaučiasi prislėgtas, netekęs energijos.
Profesorius P. McGuffinas sako: „Esant energijos pertekliui, manijai, nebejaučiama jokių barjerų. Dėl pernelyg didelio pasitikėjimo savimi, savijauta būna labai gera. Tačiau žmogus gali elgtis itin iššaukiančiai, pavyzdžiui nusirengti viešoje vietoje“.
Nors Richardas taip ir nepadarė, tačiau jo pasitikėjimas savimi buvo itin didelis. Jis buvo įsitikinęs, kad jo elgesys yra normalus ir viskas einasi puikiai, tačiau draugai jį sustabdė. „Esame susirūpinę tavo sveikata. Galbūt tau vertėtų kreiptis į gydytojus?“, - pasakė jie Richardui. Jam pasisekė, kad draugai atkreipė dėmesį į jo ligą.
„Jei liga dar nėra pasiekusi aukščiausio taško, daugelis nepastebi, kad žmogus serga“, - aiškina profesorius P. McGuffinas. „Išgyvenantys manijos periodą tiesiog mažai miega ir turi per daug energijos, tačiau vėliau būsena tampa pavojinga".
Richardo gydytojas iš karto jį nusiuntė į psichiatrijos ligoninę. Atlikus testus paaiškėjo, jog jo kraujyje yra per daug adrenalino ir serotonino, sąlygojančio gerą nuotaiką. Esant manijai, šių medžiagų itin padaugėja, todėl Richardas jautėsi itin pakiliai.
Kad euforija baigtųsi, Richardas buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę, jam buvo duodamos didelės dozės slopinančių vaistų. Kadangi organizmas buvo išsekęs, vaikinas kiekvieną parą miegodavo po 20-22 valandas.
„Buvau labai sumišęs ir išsigandęs, nesupratau, kas vyksta su manimi ir nežinojau, ar viskas vėl kada nors bus kaip anksčiau, ar galėsiu tęsti studijas? Tai iš tiesų buvo siaubingi, itin sunkūs laikai“.
Richardas turėjo dviems metams nutraukti studijas, kadangi po manijos periodo prasidėjo depresija. Jis negalėjo išlipti iš lovos, neturėjo jokio noro susitikti su draugais, neįstengė sutelkti dėmesio, kad paskaitytų knygą ilgiau nei 30 sekundžių. Depresija - kitas bipolinio sutrikimo periodas. Tuomet sergantys jaučia nerimą, energijos trūkumą, praranda susidomėjimą ankstesne veikla, blogiausiu atveju iškyla savižudybės pavojus.
Reikėjo keleto mėnesių, kol Richardas savo stipraus charakterio dėka išsivadavo iš depresijos. „Vieną dieną išėjau pasivaikščioti su savo šeima. Buvo vasaris, žemė dar pašalusi. Mano brolis staiga pargriuvo ir aš nusijuokiau. Mano tėvas pasakė: „Nuo spalio mėnesio tai pirmas kartas, kai tu šypsaisi“, - prisimena Richardas.
Kitus 18 mėnesių Richardas kontroliavo savo nuotaiką kasdien gerdamas litį: „Vartodamas šiuos vaistus taip stipriai neimi į širdį nei gerų, nei blogų dalykų. Turiu laikytis atokiau nuo per didelės euforijos, nes tai gali pereiti į maniją. Tokia yra noro išlikti sveiku kaina“.
Tačiau slapta vidinė jėga, kurios dėka jis tapo vieninteliu savo mokyklos mokiniu, įstojusiu į Kembridžą, o sulaukęs dvidešimties pasižymėjo kaip gabus vadybininkas, padėjo sugrįžti į mokslus: „Labai sunkiai dirbau, tačiau gavau Kembridžo universiteto magistro laipsnį“.
Liga apsunkino vaikino gyvenimą, tačiau jis išmoko gyventi su ja. Richardas turi draugų, kuriems gali pasakyti, kaip jaučiasi, o jie geba atpažinti, kada sutrikimas vėl pasireiškia.
Richardas įrodė, jog liga negali sutrukdyti pasiekti tikslų, kuriuos jis užsibrėžė: „Turiu daug energijos, išgyvenimai mane užgrūdino ir padarė mane tuo, kuo dabar esu“.
Profesorius P. McGuffinas teigia, jog pakilesnė nuotaika, kurią išgyvena turintys bipolinį sutrikimą gali padėti sėkmingai daryti karjerą. Rašytoja Virginia Woolf, aktorius Stephenas Fry, „Guns N‘ Roses“ vokalistas Axl‘as Rose‘as - tai tik keletas įžymybių, kurios susidūrė su šia liga.
„Bipolinis sutrikimas skatina kūrybingumą, o energijos perteklių galima nukreipti profesinio tobulėjimo linkme. Manoma, jog daug verslininkų, turi šį sutrikimą, nors jis akivaizdžiai nepasireiškia“, - sako P. McGuffinas.
Richardas sutinka su šia teorija: „Mano patirtis sustiprino mane. Išgyvenau tokias skirtingas emocijas, turiu daug jėgos ir ambicijų, jos skatina eiti pirmyn. Jei reiktų rinktis, vėl pereičiau per tai. Dabar esu daug laimingesnis nei anksčiau, geresnis žmogus ir stipresnė asmenybė“.
