Paviliojo pinigai ir... vyrai
Rita sako, kad dalyvauti populiariame televizijos projekte „Pilis“ ją pirmiausia paskatino nugalėtojui siūloma penkiasdešimties tūkstančių litų suma. O tik tada, žinoma, galimybė pamatyti Gruziją. Po skyrybų su vyru viena likusi trijų mažų vaikų mama neslepia: finansinė padėtis dar niekada nebuvo tokia prasta. Vis dėlto panevėžietė nenusiminė netapusi realybės šou nugalėtoja: ši avantiūra, pasak jos, atsipirko su kaupu – suteikė gyvenimui daugiau spalvų.
„Daugiau nei pusė laiko išsilaikiau projekte, – šypsosi Rita, dalyvavimą „Pilyje“ vertinanti kaip neįkainojamą patirtį. – Nesvarbu, kad nelaimėjau pinigų. Užtat puikai praleidau laiką, susiradau draugų, o ir atsiminti vėliau bus ką.“ Dvi savaites pietvakarių Gruzijoje stūksančiuose kalnuose kartu su dar kone dviem dešimtimis dalyvių praleidusiai panevėžietei teko prisitaikyti ne tik prie ekstremalių išgyvenimo sąlygų, bet ir prie labai skirtingų žmonių. Iš visos Lietuvos susirinkusiems šou dalyviams – studentams, namų šeimininkei, automobilių remonto dirbtuvių meistrui, stiuardesei, striptizo klubo vadovei, manekenei, restorano savininkui, kitų profesijų atstovams – jau nuo pat pirmos dienos susikalbėti buvo nelengva, todėl ir intrigų kalnuose netrūko.
Rita prisiminė, kad vos tik susitikusi varžovus patyrė šoką. „Kurį laiką buvau tiesiog stebėtoja: stebėjau tuos žmones, kokie jie yra, kaip elgiasi. Netrukus supratau, kad prisitaikyti įmanoma. Pati turiu paauglę dukterį, puikai sutariu ne tik su ja, bet ir su jos draugais. Tačiau mūsų komandoje buvo jaunų žmonių, kurių neperpratau. Manau, kad gana ilgai išgyventi Gruzijos kalnuose leido mano gebėjimas gana greitai prisitaikyti, nesivelti į konfliktus, stengimasis nieko niekada neįžeisti.“
Jauna moteris neslepia, kad iš pradžių ir mintis susirasti antrąją pusę nuskambėjo labai viliojamai – projekte dalyvavo tik vienišiai, o organizatorių tikslas buvo dalyvius suporuoti. Vis dėlto neaukšta tamsiaplaukė net iš vienuolikos pilyje buvusių vyrų neišsirinko jokio ir į Panevėžį grįžo viena. „Draugų radau labai daug, tačiau tos vienintelės savo obuolio puselės – ne, – atvirai sako trijų vaikų mama, iš Gruzijos neparsivežusi nei pinigų, nei naujos meilės. – Man ne šešiolika ir aš suprantu, kad atrasti savo žmogų yra sunku. Be to, esu gana išranki – man bet ko nereikia, o ten nebuvo nė vieno mano skonio vyro.“
Ekstremalūs išbandymai kalnuose
„Liko tik geri draugai, – apie Gruzijos kalnuose užmegztas pažintis kalbėjo Rita. – Bendraujame visi.“ Veikiausiai dėl to, spėja panevėžietė, kad kalnuose teko taikytis vieniems prie kitų, reikėjo kaip nors suktis norint išgyventi laukinėje gamtoje. Kokiomis sąlygomis teks gyventi, R. Paltanavičienė pasakoja supratusi vos tik išlipusi iš autobuso, vežančio juos į kalnus.
„Labai greitai turėjome į kuprines susidėti pačius reikalingiausius daiktus, ko, mūsų nuomone, kiekvienam gali prireikti, – pirmąją kelionės į Achalcichės pilį dieną prisiminė ji. – Iš pradžių juokėmės – manėme, kad čia organizatorių pokštas. Juk moterys atvažiavo su prikimštais lagaminais drabužių, įsidėjo aukštakulnius... Viską, kiek buvo galima lėktuvu gabenti, susikrovėm! O kai reikėjo į mažą kuprinę sukišti reikalingiausius daiktus...“ Nešini lagaminais, kuprinėmis ir, norint išlikti, būtiniausiais daiktais, Rita su kitais šou dalyviais kalnų keliukais vis dėlto pasiekė naujuosius laikinuosius namus – garsiąją Achalcichės pilį, stūksančią pietvakarių Gruzijoje.
Kaip pasakoja panevėžietė, pagrindinė realybės šou dalyvių užduotis buvo išgyventi be jokių šiuolaikinei civilizacijai įprastų atributų, įskaitant telefoną, internetą, televiziją, viryklę, dušą. Netrukus pilies gyventojai sužinojo, kad patys privalės pasirūpinti ir maistu – ką valgyti, iš ko ir kur ruošti maistą. Šita sąlyga iš visų dalyvių pareikalavo nemažai pastangų, o kai pilvas tuščias, žvejoti išmoksta net tie, kurie ankščiau niekada rankose nelaikė meškerės. Vyrai ir moterys sukosi kaip išmanydami: išmoko virti ant atviros ugnies, o duonos išsikepdavo į žemę įleistoje tradicinėje gruziniškoje duonkepėje. Nors patyrė ekstremalių situacijų, panevėžietė tikina, kad tos savaitės kalnuose jai padariusios neišdildomą įspūdį. „Pamačiau Gruziją! – džiaugiasi Rita didžiuliu įspūdžiu, kurį jai paliko ne tik nepakartojama šalies gamta, bet ir žmonės. – Man labai įstrigo vietinių buitis: negalėjau atsistebėti didžiuliu turtingų ir itin vargingai gyvenančių žmonių buities kontrastu.“
Puikiai viešnagę Kaukazo šalyje prisimenanti moteris sako, kad tikrų fizinių ir psichologinių išbandymų, kai kepinant saulei ar šalčiui spaudžiant teko su lagaminais pėsčiomis keliauti per kalnus, prasimanyti maisto ar atiduoti visas jėgas rungtyse, būta ne vieno. Kasdien dalyviai poromis turėdavo atlikti įvairias užduotis: per kai kurias svarbiausia buvo sportiškumas, per kitas – intelektas ar gudrumas. „Rungtis gali atlikti laiku, labai gerai, tačiau vykdydamas užduotį ne visada gali pasikliauti vien fizinėmis savybėmis“, – per televiziją stebėdama savo nuotykius tolimoje šalyje Rita jau žino: norint išgyventi didžiulių fizinių ir psichologinių jėgų reikalaujančiose situacijose labiausiai reikia sėkmės.
Sunkiausia – jau praeityje
Ne vieną iššūkį Gruzijos kalnuose priėmusi Rita žino, kad gyvenimas – ne vien kopimas į viršūnę. Nusileidimas į pakalnę gali būti labai greitas ir gana skausmingas. Tą moteris pati suprato prieš trejetą metų, kai išgyveno skausmingas skyrybas. Rita apie laiką, kai liko su paaugle dukra Aiste ir ką tik gimusiomis dvynukėms Andrėja ir Atėne, nes vyras nusprendė palikti šeimą dėl kitos moters, jau kalba lengviau. Kaip pati sako, viskas pamažu stojasi į savas ir naujas vėžes.
„Buvo labai sunku“, – neslepia R. Paltanavičienė, nors pripažįsta, kad dabar tas jos gyvenimo etapas jau praeityje: dvynės gerokai ūgtelėjusios, lanko darželį, o vyriausia duktė bebaigianti mokyklą. „Be galo buvo sunku likti vienai“, – vis dėlto pakartoja moteris. Bemaž penkiolika metų pragyvenusi santuokoje, ji buvo priversta viską vėl pradėti iš naujo. Rita neneigia: vienai auginti tiek vaikų ir dabar nėra lengva. „Finansiniu atžvilgiu šitas laikas mums tikrai sunkus, tačiau psichologiškai – labai geras ir naujas etapas“, – drąsiai šypsosi trijų mergaičių mama. Bet praeitis nepasimiršta taip greitai.
„Buvau įpratusi gyventi su tuo žmogumi, mylėjau jį, – atvirai kalba Rita, – o skyrybos, kai gimė mergaitės, buvo netikėtos. Beje, ir vaikus pagimdžiau, nes to labai norėjo vyras... Tada man buvo sunku suvokti, kaip galima palikti savo vaikus ir šeimą.“ Buvęs Ritos vyras su ja ir dukromis bendrauja labai mažai. „Nėra lengva finansiškai, taip pat nėra lengva su buvusiu vyru gyventi viename mieste, – šypsosi moteris ir glaudžia prie savęs nuolat čiauškančias trimetes dvynes. – Vaikai jau pripratę, kad tėčio nėra. Ir ryšio nebėra, bet gal jo niekada ir nebuvo. Šiuolaikiniai vyrai nelabai vertina nei šeimą, nei vaikus.“
Panevėžio palikti nenorėtų
Vos tik grįžusi iš Gruzijos kalnų Rita sako pajutusi gyvenanti labai mažame mieste, kur žinios pasklinda labai greitai. „Tapau apkalbų objektu!“ – juokiasi panevėžietė. Po dalyvavimo televizijos projekte ji kasdien sulaukianti įvairiausių vertinimų. Dažnam užkliūva, kaip trijų vaikų mama galėjo ryžtis tokiai avantiūrai: maža to, kad paliko atžalas, bet dar ir į užsienį išvažiavo su vienuolika vyrų. „Septyniolikmetė dukra jau beveik suaugusi, – paprastai tokiems kritikams paaiškina Rita. – O trimetes dvynukes prižiūrėjo mano mama.“
Palaikymo ji sulaukė tik iš artimųjų ir draugų, kurie džiaugėsi jos dalyvavimu projekte. Taigi apkalbų panevėžietė sako nepaisanti, o ir kiekvieną pasitaikančią gyvenime progą visada stengiasi išnaudoti. „Niekada nežinai, kur likimas tave nuves, – su šypsena tikina keliauti bei psichologinę literatūrą skaityti mėgstanti Rita. – Niekada negalvojau, kad dalyvausiu televizijos projekte. Niekada net nemąsčiau, kad galėčiau išsiskirti, o tuo labiau – kad turėsiu tris vaikus. Gyvenimas pilnas netikėtumų. Jei žinočiau, kur krisiu, pagalvę pasidėčiau.“
„Esu kovotoja“, – labai paprastai paaiškina neseniai Vilniaus universitete ekonomikos studijas baigusi moteris. Rita sako, kad gimtasis Panevėžys jai labai patinka, o gyventi čia patogu ir sava – daug artimų žmonių ir draugų. Tačiau neatmeta, kad gali atsitikti ir taip, jog Panevėžį gali tekti palikti: ekonomikos mokslų bakalauro diplomą rankose laikanti panevėžietė atvira: susirasti darbą savam mieste labai sunku. „Darbdaviai neišvengiamai atkreipia dėmesį, kad turiu tris vaikus. Jie tuoj įsivaizduoja, kad vieniša moteris nebus gera darbuotoja. Kad, sergant jos vaikams, nuolat ims biuletenius, be to, ją bus sunku atleisti iš darbo...“ Todėl Rita sako karjeros galimybių ieškanti ne tik arti namų, bet ir sostinėje.
„Jei nerasiu darbo čia, teks išvažiuoti, – konstatuoja. – Vyriausioji dukra per vasarą padirbėjo Anglijoje, apsižiūrėjo koledžus, nes ten studijuoti jai bus pigiau. Užsienyje nepilnamečiai gali sėkmingai suderinti ir mokslą, ir darbą.“ Apie gyvenimą ne Lietuvoje dar tik kartais pagalvojanti Rita sako, kad Panevėžyje darbo žvalgosi jau pusmetį. „Esu dirbusi ne vienerius metus – tik dabar, kol vaikai maži, nedirbu. Manau, kad tai tik laiko klausimas, kada susirasiu darbą, tada išvažiuoti iš Lietuvos niekur nereikės. Nes norėčiau gyventi savo šalyje. Vaikai lanko gerą darželį... O ir užsienis mane nelabai vilioja... Bet jei nebus kitos išeities, teks.“
Eglė GIKNIENĖ
