Sveiki. Ar jūs turite priklausomybių? Ne? Bet... šiandien jau gavote dozę? Aš rimtai. Įsižeidėte? Be reikalo. Įsižeidę nenorėsite suvokti dalykų tokių, kokie jie yra. Dauguma turi bėdų dėl priklausomybės. O kas yra priklausomybė?
Ją psichologai ir psichiatrai apibūdina kaip:
a) potraukį į substancijas;
b) dažnesnį nei norima substancijų vartojimą;
c) pastangas sumažinti substancijų vartojimą ar nepavykusius bandymus mažiau vartoti substancijas;
d) svarbių socialinių, šeimos ar darbo įsipareigojimų nepaisymą siekiant vartoti substancijas;
e) abstinencijos sindromo atsiradimą, kai substancijos nebevartojamos.
Tad ką jūs vartojate? Kalbama ne apie kokainą, tabaką ar „geriausia, ką turime“. Kalbama apie ypatingą reiškinį, kuris tiek vaikus, tiek suaugusiuosius iš nesulaikomos jėgos paverčia nekilnojamaisiais objektais.
Tad koks buvo jūsų pasirinkimas?
LCD?
„Plazma“?
O gal jus tenkina projekcinis ar net paprastas kineskopinis televizorius?
Aš apie tai. JAV yra daugiau televizorių nei galimų žiūrėtojų – jei neskaičiuosime šunų, kačių, skruzdžių ar tarakonų, kurie greičiausiai ir taip nesuvokia mums skirto 24 kadrų per sekundę dažnio. Statistika sako, kad, be šių gyvių, vidutiniame JAV namų ūkyje yra 2,55 žmogaus ir... 2,73 televizoriaus ( „AC Nielsen“, 2006). Šie 2,55 amerikiečio į ekranus spokso po 4 valandas per dieną, lietuviai, anot „TNS Gallup“, pasitenkina 3 valandom ir 12 minučių, o tai virsta 22 valandom per savaitę, veik 2 mėnesiais per metus ir kone dešimčia metų, praleistų prieš TV, per vidutinę vidutinio lietuvio karjerą „iki pensijos“.
Pasak amerikiečių psichologo Roberto Kubey, ir priklausomybę nuo TV galima apibūdinti šiais klasikiniais narkomanijos požymiais:
1. TV žiūrėjimas tampa nusiraminimo ir atsipalaidavimo priemone;
2. dažnai nesirenkate, ką žiūrite;
3. jaučiate, kad trūksta jėgų nežiūrėti;
4. pykstate ant savęs, kad žiūrite per daug TV;
5. jaučiatės blogai, kai negalite žiūrėti TV.
Tinka bent 2 iš šių penkių požymių? Jums galima ramia sąžine diagnozuoti klinikinį priklausomybės atvejį. Kas antras apklaustas amerikietis pripažino, kad televizoriui skiria per daug laiko. O kaip pas mus? Lietuvoje TV reguliariai nežiūri tik 2 procentai gyventojų.
Fenomenas
Vargu ar dr. Vladimiras Zvorykinas, išradęs ikonoskopą dar 1923 m., galėjo suvokti, kokį džiną iš butelio jis išleido. Tiksliau, įkišo į vakuuminį vamzdelį. Net reklamos davėjai, pradėję remti pirmąsias televizijos stotis, ne iš karto suprato, ką gali TV, ir iš pradžių savo prekes brukdavo itin santūriai. Pati pirmoji TV reklama truko tik 20 sekundžių ir banaliai rodė „Bulova“ laikrodį JAV žemėlapio fone. Tai buvo tais laikais, kai net radijo niekas nesiklausė po vieną – tai visada būdavo grupinė patirtis, tad tas, kuris klausydavosi radijo vienas, rizikavo kitiems pasirodyti tikras keistuolis.
Tačiau net šiandien daug kas televizijoje gali atrodyti itin keistai, jei tik atsikratysime mums įprastų suvokimo klišių. Įsivaizduokite, esate teatre. Stebite dramą. Nepraėjus nė 15 minučių pačioje įdomiausioje aktorių dialogo vietoje į sceną išbėga sodriai nugrimuoti dėdulė ir tetulė, išvaro kitus aktorius, perstumdo dekoracijas, įžiebia dar daugiau šviesų ir ima entuziastingai pasakoti apie į dar geresnę pakuotę subertus skalbiamuosius miltelius. Šiems dar nepabaigus nuaidi fanfaros, į sceną įtempiama valtis, pokši atidaromas alus, o girdintis šnypštimui nuaidi, kad tai – „geriausia, ką turime“, dar sekundė – ir į sceną įnešamas King Kongo dydžio įklotas su naujais, dar patogesniais sparneliais.
Tai būtų absurdas, ar ne? Tiesiog nepagarba žiūrovams. Spjūvis į jų išsilavinimą ir apskritai amoralus akibrokštas. Užsidegtų šviesos, protestuodami išeitų aktoriai, sutrikę žiūrovai pareikalautų pinigų už bilietus, o įklotų vadybininkai, supratę, kad persistengė, smarkiai paraustų iš gėdos.
Tik ne televizijoje. Vidutinis amerikietis iki pensijos išvysta daugiau nei 2 milijonus reklamų, net šios šalies vaikas pamato bent 20.000 reklaminių siužetų per metus (daugiausia – maisto produktų ir greitojo maisto užeigų reklamos). Maža to. Tik pabaigęs pradinę mokyklą, jaunasis amerikietis per TV bus išvydęs 8.000 žmogžudysčių, o sulaukęs 18, bus susipažinęs – be abejo, per TV, su bent 200.000 prievartos aktų. Šiandien JAV vaikai per dieną „praleidžia daugiau laiko žiūrėdami televiziją nei veikdami bet ką kita, išskyrus miego valandas“ – savo darbe apie TV įtaką vaikams rašė Kanzaso universiteto tyrėjai Aletha Huston ir Johnas Wightas. Lietuvoje, anot „TNS Gallup“, 4–14 metų vaikai prie televizoriaus praleidžia bent 2,5 valandos per dieną. Kiek laiko jie skiria prasmingiems pokalbiams su tėvais?
Pas mus to niekas netyrė, bet JAV paprastam pokalbiui su vaikais lieka tik 3,5 minutės... įkvėpkite... per savaitę, nes net 1.680 minučių (arba 4 valandas per dieną) Amerikos bambliai praleidžia spoksodami į ekranus.
Televizija yra fenomenas. Psichologas Philipas Mazzocco, neseniai Ohio universitete rengdamas studiją apie baltųjų amerikiečių nuostatas juodaodžių atžvilgiu, uždavė ir tokį klausimą veik tūkstančiui apklaustųjų: „Kiek jums reikėtų sumokėti, kad daugiau niekados gyvenime nebežiūrėtumėte TV?“ „Milijoną dolerių“ – veik vienbalsiai atsakė apklaustieji, beje, už tai, kad visą likusį gyvenimą gyventų pakeitę rasę ( t. y. iš baltųjų būtų tapę juodaisiais), jie viso labo tepaprašytų 10.000 dolerių.
Milijoną žaliųjų?
Sekundėlę. Pone Mazzocco, aš ir už dešimtadalį to galiu visą likusį gyvenimą nugyventi be „geriausia, ką turime“, „bla bla bla“ ir surūgusių ar priešingai, nužvaigždėjusių pranešėjų, ringų, kelių, srovių, gelbėtojų ir lalailų. Pažįstu keletą šeimų, kurios tiesiog išmetė savo televizorius, ir ką? Ir nieko. Negavo milijono, bet ir desperatiškai nesuko ratų svetainėje kaip vištos be galvos. Pagaliau vaikai turėjo laiko pašnekėti su tėvais, o tėvai – su tėvais. Ir sutaupė, nes...
TV kainuoja daugiau, nei manote
Jūs dar ne milijonieriai? Anot Jeffrey Straino, nepriklausomo finansų konsultanto iš „TheStreet.com“, nežiūrėdami TV, o tam skirtas išlaidas ir laiką investavę kitur, galime lengvai susiveikti net ne vieną milijoną. Kaip?
Taigi:
Pats televizorius (tiksliau, televizoriai, nes turime ne vieną) kainuoja, juos keičiame ne vieną kartą;
Prie televizorių „pagal nutylėjimą“ reikia įvairiausių priedų – skaitmeninių vaizdo leistuvų, garso sistemų ir kt.;
Daug žiūrovų kiekvieną mėnesį moka už kabelinę/ interneto/ palydovinę televiziją, kad matytų dar daugiau kanalų;
Turėdami TV daug žmonių nuomoja filmus ar perka skaitmeninius diskus;
Televizoriai ir jų priedai naudoja nemažai energijos – net jei jie „išjungti“;
Daug TV savininkų turi ir žaidimų įrangą – „Playstation/ XBox etc.“, ji taip pat nemažai kainuoja, be to, reikia mokėti už vis naujus žaidimus;
Mokame reklamos kainą: Jeffrey Strainas remiasi ekonomistės Juliet Schor tyrimais, juose teigiama, kad kiekviena valanda, praleista prie TV, per metus pavirsta 200 dolerių neplanuotų, reklamos nulemtų išlaidų. Vadinasi, vidutinis amerikietis per metus išleidžia daugiau nei 6.300 dolerių tik todėl, kad žiūrėjo TV.
Galimybių sąnaudos – jei per tą laiką, kurį skyrė televizijai, vidutinis amerikietis nuveiktų ką nors bent už minimalų 5,85 dolerio valandinį atlyginimą, mėnesio pabaigoje jis turėtų papildomus 737 dolerius.
Tad aritmetika paprasta – jei visas šias išlaidas investuotume su vidutine 8 procentų grąža kokius 45 metus, kol mums sukaktų 70, jubiliejų švęstume jau su solidžiais 3,7 milijono dolerių sąskaitoje.
Tačiau šneka ne tik apie pinigus. Tiksliau, ne vien apie televizoriaus kainą per se, kurią kažkada šauniai apibūdino detektyvų klasikas Raymondas Chandleris, rašydamas, kad „televizija yra tobula. Pasukioji porą rankenėlių – kelis mechanizmus, kuriuos aukštesniosios beždžionės taip gerai valdo, atsiloši ir džiovini savo galvą, kad nebeliktų bet kokių minčių. Ir štai esi čia, stebėdamas burbulus pirmykščiame dumble. Tau nereikia susikaupti. Tau nereikia reaguoti. Tau nereikia atsiminti. Tau netrūksta smegenų, nes jų ir nereikia. Tavo širdis ir kepenys, ir plaučiai toliau sau veikia puikiai. Be viso to, visur tyla ir ramybė. Tu pasineri į nirvaną. Ir jei koks nelaimėlis piktavalis pasirodo ir pareiškia, kad atrodai kaip musė ant šiukšlių kibiro, nekreipk į jį dėmesio. Jis greičiausiai nevertas net tavo televizoriaus kainos.“
Šneka apie tai, ką dar gauname nemokamai su TV.
Prievartos kultą
Kodėl kokiam nukvakėliui vis reikia apsiginkluoti iki dantų, parašyti tulžies pilną atsisveikinimo laišką, tada važiuoti į artimiausią mokyklą, universitetą ar kitą viešą vietą ir išpleškinti visus, ką tik pamatys, o galų gale nusišauti?
Todėl, kad egzistuoja TV. Tai scena, kurioje siekia pasirodyti ne tik žvaigždės ar norintieji jomis tapti, bet ir įvairiausi nevykėliai. Jei nebūtų TV ir milijoninių, bet visiškai anonimiškų auditorijų, neatsirastų ir tiek nusmurgėlių, pasiryžusių visam pasauliui parodyti, ką jie dar sugeba. Ar šie žmogiukai taip elgtųsi, jei nebūtų garantuoti, kad tik pasibaigus jų šou, o gal dar ir tiesiogiai apie juos prašneks viso pasaulio žinių tarnybos? Jos nori apie tai pasakoti – trečdalis žinių laiko JAV skirta reklamai, o daugiau nei pusė (!) – pasakojimams apie nusikaltimus, nelaimes ir karus. Tai ne tik nepastebimai imunizuoja auditoriją ir sumažina jos jautrumo lygį, bet ir skatina naujus išsišokėlius elgtis dar drastiškiau. Kam reikėtų grobti lėktuvus ir smeigti juos į Pasaulio prekybos centro dangoraižius, jei tai nebūtų plačiausia prasme šokiruojanti naujiena? Niekam. Daktaras Johnas Nelsonas, atstovaujantis Amerikos medicinos asociacijai, viename seminare yra pareiškęs, kad 2.888 studijos iš 3.000 neseniai atliktų patvirtina, jog prievarta per TV anksčiau ar vėliau pasireikš žiūrovų elgesiu ir kad tai yra „visuomenės sveikatos problema“. Net JAV Psichiatrijos asociacija skatindama nacionalinę savaitę „Be TV“ Amerikoje yra pareiškusi, kad „mes jau seniai esame susirūpinę televizijos įtaka žmonių elgesiui, ypač vaikams.“
Cha! Alfredas Hitchcockas apie tai yra pasakęs taikliau: „Televizija daug nuveikė psichiatrijos labui skleisdama apie ją informaciją, taip pat, kaip ir kurdama poreikį kreiptis į psichiatrus.“ Ar chirurgus. Net ir Europoje vaikai, prisižiūrėję, mano galva, paties bukiausio šou pasaulyje – WWE kovų, laužosi kojas, galvas ar tik šiaip sukinėja vienas kitam rankas. WWE federacijos šou kritikai švelniai ją vadina „muilo opera vyrams“. Dar nesupratote, apie ką čia? Taip taip, „Amerikietiškos imtynės“, Terry „Hulk Hogan“, „geriukai ir blogiukai“, kurie, miniai klykiant, šokinėja vieni ant kitų. Vien JAV 1999 metais trys vaikai užsimušė bandydami vienas su kitu šiuos „profesionalų“ triukus.
Daug sekso, kilogramų ir smegenų dušą
Nes seksas padeda parduoti. Viena iš septynių 2001–2002 metais rodytų TV programų JAV vaizdavo, nors trumpai, lytinį aktą, o daugiau nei 64 procentuose visų programų buvo ir sekso turinio. RAND (JAV) atlikta paauglių studija 2004 metais patvirtino, kad paaugliai, dažnai žiūrintys TV, bent dvigubai dažniau pradeda pirmuosius lytinius santykius nei tie, kurie TV žiūri retai.
Žiūrėdami TV mes sunaudojame dar mažiau kalorijų nei šiaip gulėdami. Vyrai, kurie spokso į televizorių tris ar dar daugiau valandų per parą (tipiškas Lietuvos TV žiūrovas), turi dvigubai didesnę tikimybę nutukti nei tie, kurie prie TV praleidžia tik valandą per dieną. JAV dr. Barbaros Dennison atliktas vaikų tyrimas teigia, kad tikimybė, jog vaikas nutuks, didėja bent 6 procentais su kiekviena TV valanda per dieną. Jei vaiko kambaryje irgi yra televizorius, tikimybė, kad jis nutuks, pašoka iki 38 procentų. Ne tik todėl, kad žiūrėdami televizorių mažai judame. Bet ir todėl, kad be mikrobus daužančių saldumynų ko nors sveikesnio ten neišvysime. Ar kada nors matėte morkų reklamą?
Senas faktas – amerikiečiai, kurie žiūri daug žinių, pasaulį laiko tris kartus agresyvesniu ir pavojingesniu, nei žinių nežiūrintieji. Kam tai naudinga? Rimtiems vyrams, kurie planuoja globaliai rimtus dalykus. Johnas Stauberis, vienas iš „Masinės apgaulės ginklų“(angl. „Weapons Of Mass Deception“ ) autorių, savo knygoje pasakoja apie daugybę apgavysčių, pateikiamų per TV. Štai kad ir 2003 balandžio 9 d. Atsimenate, kas tada įvyko? Irakiečiai nuvertė paminklą Saddamui.
Apie šią klastotę Davidas Asmanas iš FOX kanalo pasakė taip: „Jei jums dabar nepašiurps oda, ji daugiau nepašiurps niekada.“ Visame pasaulyje buvo rodomi dramatiški Saddamo Husseino paminklo nuvertimo darbai – minios irakiečių, kartu su JAV kareiviais griaunančių didžiulį stabą. Vos ne Berlyno sienos griūtis! Ką rodė mūsų TV? Tą patį. Žinutė: ačiū partijai ir Tėvynei, su amerikiečių pagalba pagaliau atnešėme demokratiją ir tvarką. Vertėjo kariauti!
Realybė? „Reuters“ išplatintos šio įvykio nuotraukos greitai pranyko visuotinio triumfo triukšme: iš tikrųjų paminklą vertė vos saujelė irakiečių, o juos aikštėje supo amerikiečių tankai. Na, dar viena kita varna. Minios nebuvo. Entuziazmo – irgi. Niekas net neužsiminė, kad panašiu metu Nadžafe minia užmušė šventiką, simpatizavusį amerikiečiams, ar kad 20.000 demonstravo prieš amerikiečius Nasire. Vaizdai, kurie pasiekė mus, tebuvo šaunus montažas. Ir tai tik viršūnėlės. Dar pirmajame Irako kare visame pasaulyje parodyta kūkčiojanti Kuveito mergaitė Nayirah, pasakojanti apie irakiečių kareivius, iš inkubatorių mėtančius kuveitiečių kūdikius, pasirodo, buvo melas. Jos liudijimą išplatino „Piliečių už laisvą Kuveitą“ (angl. Citizens for A Free Kuwait) įtakos grupė, o ją įkūrė viena iš didžiausių viešųjų ryšių agentūrų pasaulyje – „Hill & Knowlton“. Užteks?
Jei nebegali pasitikėti „didžiausios pasaulio demokratijos“ TV, vienoje iš mažiausiųjų ir jauniausiųjų televizorius apskritai vertėtų uždrausti. Ar bent jau išjungti. Bent tada, kai rodomos reklamos. Pastebėjote, kad jos visada skamba garsiau? Ne šiaip sau. Mes instinktyviai labiau atkreipiame dėmesį į garsesnį ir dinamiškesnio, sodresnio garso pranešimą. Tai tiesiog izopraksinis refleksas ( isopraxis – neišmokta rūšies atstovų neuroelgsena, kai jie elgiasi panašiai), panašiam sukelti skirtas ir „konservuotas juokas“ (kai visai nelinksmo epizodo metu girdime įrašytą auditorijos juoką). Net jei televizorius veikia kaip fonas, mūsų pasąmonė siurbte siurbia visas žinutes – geras, blogas, tiesą ir melą, kurios trykšta iš šios Pandoros skrynios. Ką niūniuojate? Jei neseniai žiūrėjote TV, greičiausiai „Bla bla bla...“. Jei ne, pradėsite dabar.
Laipsnišką degradaciją
Jau po 30 sekundžių TV žiūrovo smegenyse ima dominuoti letarginės alfa bangos. Beta bangos – mūsų budrumo ir mąstymo bangos – pastebimai nuslopsta. Vaikams, dažnai žiūrintiems į dvimatį ekraną, atrofuojasi erdvės suvokimo ir apskritai pastabumo įgūdžiai. Be to, anot mokytojo Danielio Hardebecko, yra tiesioginė ryšys tarp dažno TV žiūrėjimo ir standartizuotų pasiekimų testų rezultatų – kuo daugiau žiūrima TV, tuo prastesni rezultatai.
Yra tyrėjų, kurie TV žiūrėjimo būseną vertina kaip „atvirą pasąmonę“ – t. y. žiūrėdami TV mes suvokiame informaciją, tačiau esame mažiau pajėgūs arba visai nepajėgūs jos vertinti kritiškai. Tyrimais įrodyta, kad daugiau nei 20 valandų per savaitę TV žiūrinčių žmonių smegenyse ima dominuoti dešinysis smegenų pusrutulis, o kairioji smegenų hemisfera susiduria su iššūkiais – pastebimas ryškus žodinio kūrybingumo sumažėjimas. Vos ne lobotomijos efektas. Atsimenate McMurphy finalą iš „Skrydžio virš gegutės lizdo“? Štai kas atsitinka, kai sužalojama ar pašalinama priekinė smegenų sritis. Beje, dar neseniai tai buvo įprasta psichiatrų praktika ir JAV, ir net Švedijoje. Kamuoja depresija? O gal jūs šizofrenikas? Ateikit, pravalysime smegenėles. Pro ašarų liaukas, per akis subesime du virbalus ir tiesiog gerai pamakaluosime. Dr. Walteris Freemanas, pats atlikęs tūkstančius tokių procedūrų bet kokia įmanoma proga, prognozavo, kad lobotomija kada nors bus tokia įprasta, kaip vizitas pas odontologą. Batus dar mokėsite užsirišti, bet nuspręsti, kas geriau – kava ar arbata, – niekados. Keletas mano pažįstamų irgi labai mėgsta spoksoti TV, pasiklausęs jų dažnai pamanau, ar tik nebus jie kur gerai „lobotomiškai“ gavę į kaktą?
Pasakojama, kad, kai Amazonės indėnai Brazilijoje pradėjo žiūrėti TV, jie metė visus darbus ir tesuko galvas, kur gauti pinigų dyzeliniams generatoriams, kad galėtų toliau spoksoti muilo operas. Psichologai, ilgus metus tyrę mažo kalnų miestelio bendruomenę JAV, kuri pagaliau gavo galimybę stebėti TV, įsitikino, kad su laiku šio miestelio žmonės tapo mažiau kūrybingi, mažiau dėmesingi ir nekantresni. Jeilo universiteto tyrėjai įrodė, kad dažnas TV žiūrėjimas gali sukelti dėmesio sutrikimų, prastą savikontrolę ir padidinti nekantrumą. Ar verta toliau cituoti begalę tyrimų?
Ir arkliui, kuris, ačiū Dievui, daug TV nežiūri, aišku, kad televizija žaloja patį elementariausią nuostabos jausmą ir fantaziją. Mes tiesiog „desentizuojami“, t. y. trinami mūsų jausmai, nes tegalime pasyviai stebėti tai, kas vyksta ekrane. Kontrolė, kurią mes turime, perjungti kanalus – tėra tik virtuali kontrolė, nes perjungę kanalą dažnai „užsirauname ant“ tos pačios reklamos, tų pačių veidų ir tų pačių banalybių. Po truputį „žmonės tampa priklausomi nuo išorės šaltinių, kad sugebėtų sukurti naujus vaizdinius ar idėjas, nes didelę jų pasaulio suvokimo dalį užpildo televizija“, – savo studijoje apie TV poveikį vaikams rašė Karen Rivers.
O gaila. Žinote, kas turi ypatingas susitelkimo, kūrybines ir mąstymo galias? Žmonės, kurių geriau išvystyta ir aktyvesnė, lobotomijos nepaliesta priekinė smegenų sritis. O kas, anot vis daugėjančių tyrimų, geriausiai padeda ją lavinti? Tikrai ne tūkstančiai valandų, praleistų prieš TV, bet priešingai – tūkstančiai valandų nuobodžios (?), beprasmės (?), betikslės (?) ir banalios (?) – palyginti su TV – meditacijos.
Tad kalbame
Ne apie tai, ar TV bloga, ar gera. Užuot kurpęs šį rašinį, pliekiantį televiziją, galėjau parašyti vien tai, ką paskelbsiu dabar. Bet tada tai nebūtų tekstas, vertas publikuoti, – akivaizdžiai nei esė, nei citata, nei apybraiža.
Norėjau pasakyti tik tiek: TV, mano galva, yra vienas iš didžiausių ir akivaizdžiausių trukdžių svarbiausiam dalykui gyvenime – tapti tuo, kas esi.
Garsus amerikiečių žurnalistas Alistairas Cooke'as savo atsiminimuose pasakojo apie vieną apklausą, atliktą mokyklose tais laikais, kai po Antrojo pasaulinio televizija ėmė skverbtis visur ir akivaizdžiai nukonkuravo radiją. Vaikų klausta: „Kas jums labiau patinka – televizija ar radijas – ir kodėl?“
Vienas septynmetis atsakė, kad jam labiau patinka radijas, nes... „jo vaizdai gražesni“.
Negali tapti tuo, kas esi, jei į viską žiūri kitų vaizdais.
Užteks skaityti. Eikite gyventi.