Ne visi žino, tačiau viena iš žinomo vyro aistrų visuomet buvo dailė, o jo pirmasis mokytojas TV3 laidoje „Pasaulis pagal moteris“ atskleidė, kodėl Emilis šitaip išsiskyrė iš kitų.
Menininkų plenere apsilankęs režisierius E. Vėlyvis neslėpė, kad gera sutikti savo senus draugus, o ypatingai – savo pirmąjį mokytoją Valdemarą Šemešką. Šis savo ruožtu neslėpė, jog Emilio talentą pastebėjo jau nuo pirmų dienų.
„Tuo metu dailės mokykloje Varėnoje buvo daug vaikų – ne taip, kaip dabar. Tuo metu jų buvo daug, ir mes, kaip ir priklauso mokytojams, per peržiūras vaikščiodavome, žiūrėdavome, kas kaip tapo. Aš nematau žmogaus – aš matau darbus. Žiūriu, kad vienas koloritą labai gražų daro visą laiką, visuose darbuose. Emilis iškart buvo su charakteriu. Nors buvo tik 13-metis. Pamačiau, kaip energingai ir užsiegęs jis tapo, o po kelių metų, kai jam buvo 15 metų, pasakiau, ar jis nenorėtų studijuoti menų?“ – prisiminimais dalijosi V. Šemeška.
Mokytojas prisiminė Emilį įspėjęs, jog teks nemažai padirbėti vasaromis, o pats E. Vėlyvis mokykloje tuomet rado remontuojamą klasę, kuriojė ėmė darbuotis. O vėliau, jei dalyvaudavo konkursuose, nuolat užimdavo prizines vietas.
„Mokykloje visiems čia buvo didelis pasiekimas, o aš sakiau, kad jis į šitus dalykus nekreiptų dėmesio ir darytų taip, kaip priklauso. Žmogus turi savo kelią kiekvienas ir jis eina savo keliu. Nereikia jo nei stumti, nei stabdyti, pakanka parodyti, kur eiti“, – sakė V. Šemeška.
Ir pats E. Vėlyvis dabar tuos laikus, kai rankoje laikė teptuką bei dalyvavo plenere, prisimena su šypsena. „Paskutinįkart gal buvau prieš 15 metų, gal daugiau. Bet, žinot, kaip aš užpavydėjau čia chebrai… Jau tam tikra dalimi aš netgi užsimaniau imti teptuką. Čia yra kaifas, satisfakcija. Pakaifuot prie drobės, jei tu kažkada mokėjai šitą formatą valdyti. Ten pačiam procese yra malonumas ir kaifas“, – atviravo jis.
Tiesa, jis neslepia, jei dabar užsinorėtų ir vėl grįžti prie senojo malonumo, jam tektų nemažai treniruotis.
„Aš esu nostalgiškas žmogus ir tapyti man žiauriai patikdavo. Negaliu sakyti, kad niekada prie to negrįšiu, bet dabar įgūdžiai prarasti – reikėtų laiko, kol juos prisiminčiau. Man patikdavo pats procesas, o jeigu nuo to kaifuoji, yra nesvarbu – pavysks ar nepavyks.<…> Nežinau, kaip tai paaiškinti, tai yra labai sudėtinga, bet tapytojai pagaus, apie ką eina kalba. O paskui darbas gali gautis, arba nelaba – o dažniausiai jis nesigauna“, – kalbėjo jis.
Vis dėlto, kaip sako pats režisierius, nuo dailės dabar jį kai kas stabdo: „Tai yra labai sudėtingas amatas, ir va taip praleidus 20 metų netapius ir vėl iškart prie to šokti – per daug drąsos. Aš ne toks drąsus.“
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad dar anksčiau laidoje „Pasaulis pagal moteris“ E. Vėlyvis buvo atvėręs savo širdį bei prisiminęs senus laikus.
Sugriuvo planai nustebinti gerbėjus anksčiau
E. Vėlyvis studijavo Dailės akademijoje, tačiau laidos vedėjai Kristinai Rimienei pasiteiravus, ar jį būtų galima vadinti dailininku, žinomas vyras šypteli – jis, greičiau, yra menininkas.
„Niekas negimsta dailininkais – gimsta menininkais, o savo gyvenimo kelyje pasirenka vieną ar kitą priemonę, su kuria po to ir gyvena visą likusį gyvenimą. Vieni tampa muzikantais, kiti – rašytojais, treti – kino menininkais, dailininkais“, – pastebi jis.
Režisieriaus gerbėjai jau galėjo pastebėti, kad artimiausia jam – juodoji komedija. Anot jo, taip yra todėl, kad su ironija ir sarkazmu jis jaučia geriausią santykį ir būtent šitaip žiūrėti į tam tikras problemas, mus supantį gyvenimą.
„Geriausi juodosios komedijos pavyzdžiai kuria tikrovę. Sukurdami realybės iliuziją, režisieriai ar kino menininkai, įtikina žiūrovą tos istorijos tikroviškumu, ir tada žiūrovas, mėgaudamasis pačiais personažais ir istorija, gali pajusti tą tikrąjį kaifą, matydamas vieną ar kitą filmą“, – sako jis.
Tiesa, E. Vėlyvis neseniai užsimojo kiek nustebinti savo gerbėjus, ir jiems padovanoti ne dar vieną juodosios komedijos kūrinį, o… detektyvą. Deja, karantinas šiuos planus sujaukė.
„Mano visada buvo noras pabandyti su detektyvu – vienu iš sudėtingiausių žanrų. Juo labiau, kad Lietuvos kinematografijoje tokio žanro nėra. Pagalvojau, kodėl laukti toliau, jei jau pajutau, kad iš tiesų galiu tai padaryti, ir turiu stiprią komandą, gerą scenarijų?“, – pasakojo režisierius pridėdamas, kad savo planus, tikriausiai, įgyvendins per šiuos metus, o į premjerą pakvies dar kitais.
Kaip įkalbėti aktorius intymioms scenoms?
Ir nors dabar E. Vėlyvis yra žinomas kaip režisierius, kadaise jam yra tekę atsikąsti ir aktoriaus duonos. Režisierius pasakojo, kad gavo pasiūlymą, kuriam nepavyko pasakyti „ne“, todėl nusprendė suvaidinti juostoje „Transsiberija“.
„Turėjau tokį mažą epizodą prieš savo valią, nes mane nupirko. Man pasiūlė labai gerą honorarą ir aš išvažiavau su draugais nusifilmuoti viename epizode su Seru Benu Kingsliu. Yra toks epizodas – aš vaidinu pareigūną, ir mes ten su mano bičiuliu, Mindaugu Papinigiu, atlikome puikią įvadinę filmo sceną“, – šypsosi tai prisiminęs režisierius.
Tiesa, jis netrukus prideda: „Kamerų baimė yra. Stovėti už kameros man yra žymiai komfortiškiau.“
O štai kitus aktorius Emiliui pavyksta įkalbėti daryti išties beprotiškus dalykus, ryžtis įsimintiniausioms meilės scenoms. Vis dėlto režisierius neslepia – tai padaryti lengva yra ne visuomet.
Kaip pasakojo režisierius, kartais meilės scena įvyksta natūraliai, beveik be pastangų, o kartais dėlto reikia išvyti pusę filmavimo aikštelės, ar įtikinti aktorių, kad jokių gašlumų tikrai nebus.
„Aktorius yra aktorius – tokia yra jo duona, jis supranta, kur eina, ir ką turės daryti. Bet kad jis būtų ramus, ir galėtų atlikti vaidmenį, tai yra ir mano darbas, nes jeigu jam kažkas trukdo, ir aš negaliu pašalinti kažkokio trukdžio, tada jau tai mano, o ne aktoriaus bėda“, – sako E. Vėlyvis.
Toks sprintas, kokio gyvenime dar nėra buvę
Vis dėlto žinomo vyro nuo darbų nesustabdė net kelis mėnesius trukęs karantinas. Būtent šis laikotarpis įkvėpė režisierių sukurti serialą „Mano meilė karantinas“. Anot jo, viskas, ko tam reikėjo, tik situacija.
„Tokio sprinto aš gyvenime nesu turėjęs. Per tokį trumpą laiką rašyti scenarijų, suorganizuoti komandą, viską pasirinkti, suderinti, pasileisti į filmavimus, filmuojant – montuoti, ir tuo pačiu metu, dar vykstant karantinui, išeidinėti į eterį telikui. Jeigu man būtų teoriškai bent pasakę, kad taip įmanoma, aš sakyčiau, kad ne“, – besišypsodamas sakė E. Vėlyvis.
Visas serialas buvo filmuojamas itin mažame bute Vilniaus rajone. Kaip juokėsi pats Emilis, bute tikriausiai nė neliko vietos, kur nebūtų nufilmuota nors viena scena.
„Buvom ir su pirštinėm, ir su kaukėm, bet buvo ir labai tokių fainų momentų. Kada mes jau pradėjome filmuoti, kada jau chebra apsibazavo, kada ėmė elgtis šeimyniškiau – nes iš tiesų šitą butą apgyvenome – žmonės ir nakvodavo, ir atsikeldavo, ir ateidavo vėl filmuotis – į naujus epizodus ateidavo kiti aktoriai. Bet jie ateidavo iš to tikro karantino, iš namų. Jiems būdavo keista, kad mes ateiname rytais, apsikabiname, pasibučiuojame“, – prisiminimais dalijosi režisierius pridėdamas, jog bedirbant kartais net pasirodydavo, kad pandemija išvis neegzistuoja.
O štai laidos vedėjai K. Rimienei paklausus, kieno sėdmenys matomi pikantiškoje serialo dalyje, E. Vėlyvis nepraleido progos pašmaikštauti: „Pirmoji buvo mūsų kolegos ir serialo prodiuserio, Gedimino Juodeikos. Jis praėjo kastingą – buvo pasiūlyta daugybė gražių vyrų išsibandyti ir jie nepraėjo, o Gedučio – praėjo.“
