Jam visada tenka pagrindiniai vaidmenys Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) spektakliuose. Jį visada lydi ekspresyvumas, šypsena ir tobulo, grakštaus princo vaidmuo. Kai jis šoka, net pati šokio mūza galėtų nusilenkti jo gracijai. O pats Nerijus Juška juokiasi nieko negalintis pakeisti, nes yra gimęs šokti princą, nors širdyje kirba velniūkštis...
Nerijus Juška, „Vakaro žinių“ nuotr.
Pavydas - stimulas stengtis
Matant tave scenoje, atrodo, kad tu tobulai sukurtas baletui. O kaip iš tikrųjų atrodo kelias į baleto aukštumas?
Tikriausiai kažkas iš aukščiau man lėmė baleto primarijaus likimą. (Juokiasi - aut. past.) Nuo pat vaikystės pradėjau vaikščioti ant pirštų galų, mamai neliko nieko kito, kaip mane, devynmetį berniuką, atvežti į M.K.Čiurlionio menų gimnazijos baleto klasę. O čia prasidėjo sunkus darbas, jau po pirmosios klasikos pamokos supratau, kad mano vieta čia -
balete, ir kad privalau būti geriausias.
Dabar teatre esi tikra žvaigždė, o kaip tave vertina kolegos? Ar bendraujate ir laisvalaikiu?
Turiu pripažinti, kad mano kelias į baleto aukštumas teatre nebuvo lengvas. Baleto mokykloje mokytojos man buvo įteigusios, kad esu geriausias, todėl labai pasitikėjau savo jėgomis. Bet atėjęs į teatrą supratau, kad esu visiškas „grybas“. Paskutiniais metais mokykloje, žinodamas, kad esu geriausias, nustojau stengtis ir tobulėti. Pradėjus šokti teatre teko gerokai paplušėti ir pavargti baleto salėje, kol mane pastebėjo ir ėmė skirti pagrindinius vaidmenis.
Aš tiesiog esu labai pavydus ir negalėjau susitaikyti su mintimi, kad „Spragtuke“ ar kitame spektaklyje pagrindinį vaidmenį šoku ne aš. Net negalėdavau ramiai miegoti naktį, nes nuolat galvodavau apie vaidmenis. Tačiau iš kolegų pusės jokio palaikymo nesulaukiau, priešingai, visada jaučiau tik jų piktas kalbas ir pavydą. Tikriausiai tai ir buvo vienas pagrindinių stimulų dar labiau stengtis.
Negaliu sakyti, kad su kolegomis visai nebendraujame, kartais nulekiame po spektaklio į kokį barą, tačiau retai. Nepainioju darbo ir asmeninio gyvenimo, nes tai, kas vyksta scenoje, yra tik vaidyba ir nieko daugiau.
Nori pasakyti, kad visi tie romantiški vaidmenys, personažai, duetai, tos jausmingos meilės scenos - tik tobula vaidyba be jokių sentimentų? Nejau iš tikrųjų niekada nebuvo įsižiebęs šiltesnis jausmas partnerėms?
Scenoje atsiduodu vaidmeniui, ir tiek. Ten visai kitas pasaulis, kitos emocijos. Tačiau kai šoki, privalai mąstyti ir apie judesius, kaip nenuversti partnerės, kaip geriau atlikti duetą, o jausmai yra tik vaidyba, partnerės - puikios bičiulės. Niekada negalėčiau įsimylėti balerinos. Neieškočiau savo žmogaus toje pačioje sferoje, kur pats dirbu. Pažįstu ir gerokai jaunesnių balerinų, ir vyresnių, ir tikrai turiu pasakyti, kad rinktis nėra iš ko.
Meilė trukdo šokiui
Anksčiau sakydavai, kad žodis „meilė“ tau neegzistuoja, tai tik susižavėjimas, prisirišimas. Kaip dabar klostosi tavo širdies reikalai?
Aš vis dar laisvas. (Juokiasi - aut. past.) Nežinau, bijau kalbėti apie šį jausmą, bijau, kad jis gali pakenkti mano darbui. Pamenu, kai dar būdamas paauglys įsimylėjau, apie nieką negalėjau galvoti, tik apie tą merginą, ir iš tikrųjų mano šokis buvo suprastėjęs, todėl dabar tikrai nežinau, ko noriu. Tai turi būti kažkas ypatingo, o iki šiol dar nesutikau tokio žmogaus. Kai žurnaluose pasirodo mano nuotraukos su įvairiomis merginomis, nereikia manyti, kad tai ta išrinktoji. Juk aš turiu daug draugių.
Ar įsivaizduoji save sukūrusį šeimą? Juk ir namą jau pasistatei...
Sakoma, kad tikras vyras turi padaryti tris darbus: pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti vaiką. Atrodo, pirmąją plano dalį jau baigiu įgyvendinti - šią vasarą stengsiuosi užbaigti namo remontą. O ten laukia daug vakarėlių... Tik pažadu, kad draugai žurnalistai tikrai nieko nepamatys. (Juokiasi - aut. past.)
Apie šeimą kol kas negalvoju, o su medeliais irgi prastai sekasi, bet pažadu pasodinti. Šią vasarą vėl gavau pasiūlymų vykti koncertuoti į Pietų Ameriką, į JAV, todėl niekam kitam, išskyrus darbą, laiko nebus. Kol kas baletas vis dar lieka mano prioritetas, mano aistra.
Vasarą šoks svetur
Dažnai važinėji į užsienį. Gal žadi ten ir pasilikti?
Ne, užsienyje tikrai neliksiu, nes negaliu be Lietuvos. O koncertuoti svečiose šalyse tenka dėl to, kad vasarą mūsų teatre nebūna spektaklių, o noras šokti begalinis. Skaudu, kad su teatru mažai gastroliuojame. Aš net nesulaukiu - dar neprasidėjus sezonui pradedu treniruotis, negaliu nešokti.
Ką veiksi ateityje, juk amžinai nešoksi?
Kol kas esu karjeros viršūnėje, man sekasi. Nors turiu pripažinti, kad ypač tada, kai pradėjau dalyvauti televizijos projektuose, mane gerokai dažniau ėmė pastebėti žiniasklaida, tenka lankytis vakarėliuose, to anksčiau nebūdavo. Tačiau man svarbiausia darbas teatre. Natūralu, kad paaukojęs visą savo gyvenimą baletui nežadu trauktis iš šios srities.
Norėčiau įkurti savo vardo baleto mokyklą, perduoti savo įgytą patirtį, norisi kažką palikti po savęs.
Greitai LNOBT įvyks vienaveiksmio baleto „Ugnies paukštė“ premjera. Kaip vertini naująjį projektą?
Šis baletas nėra tipiškas. Jame gausu ne tik klasikinio baleto, bet ir neoklasikinio šokio elementų. Aš tokią šokio stilizaciją vertinu labai teigiamai, nors, turiu pripažinti, fiziškai šis spektaklis yra ypač sudėtingas, todėl kartais net bijau pradėti šokti. Apima nepaprastas jaudulys. Teatras ir šokis man yra viskas, aš gyvenu tuo, o nauja patirtis, nauji pasirodymai tik dar labiau skatina siekti geriausių rezultatų.
Kamilė Šulcaitė
