Mitybos svarbą puikiai suvokė Napoleonas. „Kariuomenė vadovaujasi savo skrandžio kompasu“, – tvirtino didysis korsikietis apie maisto vaidmenį karinėse operacijose. Tačiau kai kalbame apie maistą, reikia prisiminti, jog jis lemia ne tik fizinę, bet ir dvasinę kovotojų būklę. Dažnai prieš svarbią karinę operaciją kareiviai gaudavo sočius pusryčius.
Jesus Hernandez „Antrasis pasaulinis karas“, „Obuolys“.
Bombardavimas arbata
Vokiečių kariuomenė ypač žiauriai okupavo Olandiją. Nuolat vyko represijos prieš civilius gyventojus, kasdien buvo šaudomi tariami rezistencijos dalyviai.
Geografinė kaimynystė su Vokietija neleido tikėtis greito išsilaisvinimo. Olandai suprato, kad jie taps laisvi tada, kai Trečiasis reichas bus visiškai sutriuškintas, o tokia galimybė 1941 metų kovo mėnesį dar buvo nereali. Didžioji Britanija, iškankinta intensyvių bombardavimų, vieniša kovėsi su Hitleriu. Amerikiečiai dar nebuvo įsivėlę į karą, o Maskva vis dar laikėsi bendradarbiavimo susitarimo su Berlynu. Todėl net patys didžiausi olandų optimistai negalėjo įžvelgti šviesos tunelio gale.
Tačiau kovo 6 dieną olandai sulaukė netikėtos pagalbos iš Didžiosios Britanijos. Tą dieną RAF lėktuvai praskrido virš pagrindinių Olandijos miestų, išmetė virš nustebusių gyventojų keturis tūkstančius tonų arbatos penkiasdešimties gramų maišeliuose. Tai buvo ne šiaip arbata, o arbata iš Nyderlandų Indijos, dabartinės Indonezijos.
Olandijos kolonijos arbata suteikė olandams vilties netrukus vėl gyventi tokį gyvenimą, kokį jie gyveno prieš karą, ir vėl kas dieną ragauti šio stimuliuojančio gėrimo, atgabenamo į Roterdamo uostą iš Batavijos (senasis Indonezijos sostinės Džakartos pavadinimas).
Britai prie kiekvieno arbatos maišelio pridėjo išspausdintą pranešimą:
Linkėjimai iš laisvos Nyderlandų Indijos. Išlaikykite dvasinę stiprybę. Olandija atgims.
B-17 – originali ledainė
Visi žino, kaip amerikiečiai mėgsta ledus. Kai kareiviai fronte būdavo klausiami, ką jie pirmiausia darys sugrįžę į Jungtines Amerikos Valstijas, daugybė jų negalvodami atsakydavo, kad prisivalgys ledų. Akivaizdus ledų poreikio jauniems amerikiečiams įrodymas – po dviejų dešimtmečių, per Vietnamo karą, bus atidaryta keturiasdešimt ledų fabrikų, kad kareiviai per poilsio dienas galėtų valgyti ledus. Buvo nuspręsta, kad tai svarbu palaikant dvasios stiprybę.
Amerikos karinių oro pajėgų nariai, per Antrąjį pasaulinį karą pasiųsti į Didžiąją Britaniją, taip pat ilgėdavosi šio gaivinančio saldumyno. Kadangi britai, suvaržyti griežtų maisto normų, negalėjo jiems pasiūlyti ledų, amerikiečių lakūnai sugalvojo išradingą būdą, kaip patiems jų pasigaminti.
1943 metų kovo 13 dieną New York Times publikavo įdomų reportažą, kuriame buvo pristatomas asmeninis karinių oro pajėgų ledų fabrikas. Bombonešių B-17 įgulų nariai per operacijas dideliame aukštyje Vokietijos danguje atsidurdavo itin žemoje temperatūroje, be to, nuolatinis fiuzeliažo vibravimas ir svyravimas, kuriuos kentėdavo dėl ekspansyvios sprogimų bangos, paversdavo kelionės trajektoriją ne itin malonia.
Tačiau vienas gudrus pilotas suvokė, kad būtent šių sąlygų reikia ledams pasigaminti. Pasakyta – padaryta. Į kulkosvaidžio galinę dalį, ten, kur temperatūra būdavo pati žemiausia, o kratymas – didžiausias, jis įmontavo didelę skardinę su cukraus ir pieno mišiniu. Baigus misiją, kai B-17 nusileido ant Anglijos žemės, maloniai nustebinti įgulos nariai įsitikino, kad skystis sutirštėjo ir tapo kreminiais ledais, kuriais visi su pasigardžiavimu galėjo mėgautis.
Nuo tada amerikiečių lakūnams nerūpėjo nei šaltis, nei kratymas skrydžio metu, nes žinojo, kad sugrįžę į žemę jie gaus gaivinančių ledų, su kuriais bus galima atšvęsti pasisekusią operaciją.
Dienos valgiaraštis: kirmėlės ir žiogai
Amerikiečių kareiviai, išsiųsti į Ramiojo vandenyno frontą, kartu su amunicija gavo ir išgyvenimo vadovėlius. Juose buvo aiškinama, kaip elgtis, jei išsektų maisto atsargos būnant toli nuo stovyklos. Buvo teigiama, kad išgyvenimui reikalingą kalorijų kiekį gali parūpinti Motina Gamta.
Džiunglės gali pasiūlyti ne tik didelį laukinių augalų ir vaisių pasirinkimą, bet ir reikalingą baltymų kiekį. Buvo siūloma maitintis bet kokiu gyvūnu remiantis taisykle „visi gyvūnai tinkami valgyti“, o ypač buvo rekomenduojamos kirmėlės. Jų rasti nebuvo sunku, tereikėjo pakrapštyti žemę, ir tuoj pat pasirodydavo riebios žemės kirmėlės.
Kitas „delikatesas“, kurį vadovėlis rekomendavo kaip labai maistingą, buvo žiogai. Tačiau buvo patariama prieš valgant žiogams nuplėšti kojas ir sparnus. Paminėta, jog šliužai taip pat turi daug baltymų.
Pagaliau buvo įspėjama, kad vieninteliai gyvūnai, kurių nereikėtų valgyti – tai nuodingos gyvatės ir vikšrai, nors toks perspėjimas, tiesą sakant, nesukėlė didelio džiunglėse turinčių išsimaitinti kareivių nusivylimo.
Amerikiečių nesužavėdavo tokie patarimai ir jie pamiršdavo informaciją apie maistinguosius vabzdžius – bandydavo medžioti mažus žinduolius.
Kaip pasakojo kareiviai, jei nenušaudavo žiurkės, bandydavo susimedžioti beždžionę. Šiaip ar taip, nors nuomonės apie primatų mėsą skirtingos, tačiau jei būdavo kitų galimybių, beždžionių mėsos kareiviai atsisakydavo. Mat atrodydavo, kad mėsos kąsnis burnoje padidėja, be to, kramtant pavargdavo žandikaulis. Reikėjo įveikti ir psichologinį barjerą: kareiviai tvirtino, kad gyvūnų valymas ir ruošimas priversdavo „pasijusti kanibalais“. Tačiau kai vyrai labai išalkdavo, beždžionių mėsa būdavo kaip tik, ir daugelis tikino, kad nėra nieko skaniau nei troškintos beždžionių letenos.
Kareiviai filipiniečiai, kurie savo šalyje kovėsi kartu su amerikiečiais prieš japonų okupaciją, turėjo mėgiamą šunienos patiekalą haggis. Haggis yra tipiškas škotiškas patiekalas iš avies skrandžio, įdaryto ropėmis ir bulvėmis, ir laikomas delikatesu. Filipiniečiai ožkos mėsą tiesiog pakeisdavo šuniena. Gyvūnas prieš jo paaukojimą būdavo šeriamas vien tik ryžiais, todėl skrandyje likdavo šiltų ryžių, susimaišiusių su skrandžio sultimis.
Savaime suprantama, amerikiečiai, iš pasišlykštėjimo perkreipę veidus, atsisakydavo filipiniečių pasiūlymo pasivaišinti, tačiau nutikdavo taip pat kaip ir su beždžionių mėsa: alkaniems kareiviams net ir haggis galėjo virsti skaniu patiekalu.
Kramtomoji guma tampa nacionaliniu simboliu
Amerikiečių kareiviai, kurie kovojo Antrajame pasauliniame kare, visada turėjo skanėstą, kuris pagaliau tapo tikru American Way of Life („amerikietiškojo gyvenimo būdo“) simboliu – kramtomąją gumą.
Kad ir kokioje vietoje atsidurtų – ar Ramiojo vandenyno salose, ar Tunise – kareiviai visada turėdavo kramtomosios gumos, kuria dalijosi ne tik tarpusavyje, bet ir su vietiniais gyventojais. Geranoriškai padovanoję kramtomosios gumos gabalėlį vaikui, daugybė kareivių užsitarnaudavo civilių simpatijas visur, kur tik atsidurdavo.
Nors gali atrodyti keista, tačiau masiškas amerikiečių kariuomenės kramtomosios gumos vartojimas nebuvo pačių kariškių idėja. Tai tiesiog atkaklaus gamintojo Filipo K. Vriglio sėkmingas kramtomosios gumos Wrigley prekybos planas plėtojant šeimos verslą, pradėtą jo tėvo Viljamso, mirusio 1932 metais.
Prasidėjus karui nutrūko medžiagos, reikalingos gumos gamybai, tiekimas. Ji buvo tiekiama iš Pietryčių Azijos, kurią okupavo japonai. Šį sunkumą Vriglis išsprendė pasiūlęs JAV vyriausybei, susidūrusiai su ta pačia problema, vežtis kaučiuką iš Pietų Amerikos (kuri, beje, buvo labai svarbi karo industrijoje). Taip gudrusis kramtomosios gumos gamintojas išsireikalavo, kad tais pačiais laivais, kuriais į JAV buvo gabenamas kaučiukas, atkeliautų ir Pietų Amerikos medžių syvų, kuriuos jis naudojo savo produkto gamybai.
Kad gautų cukraus, kuris buvo griežtai normuojamas, apsukrusis Vriglis pasinaudojo klasta. Apsiginklavęs tariamai ekspertų parengtais pranešimais, juos pateikė karinei vadovybei – jis siekė įtikinti, kad kramtomosios gumos vartojimas galėtų pasitarnauti malšinant fronte kareivių patiriamą nervinę įtampą. Sukėlęs karininkų susidomėjimą kramtomąja guma jis pasiekė, kad į kiekvieną kareivių valgio porciją įeitų ir gabaliukas „Wrigley“ gumos. Šiai kompanijai cukraus normos daugiau nebuvo taikomos.
Vis dar nepatenkintas ambicingasis gamintojas įrodė, kad darbuotojai geriau dirba savo darbą sukramtydami per dieną po penkis gabalėlius kramtomosios gumos. Netrukus visi jo šalies fabrikai gamino gumą, skirtą darbuotojams.
Filipas K. Vriglis žinojo, kaip maksimaliai pasinaudoti Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu ir išplėsti savo verslą visoje planetoje. Ir be jokios konkurentų baimės. Jo sėkmė tęsėsi ir pasibaigus karui – visose šalyse, kurių teritorijose buvo amerikiečių kareiviai, liko ištikimi „Wrigley“ gumos vartotojai, nepripažinę jokio kito prekės ženklo.
Jesus Hernandez „Antrasis pasaulinis karas“ (nuotr. leidėjų)
