Balsas.lt kviečia vakarą praleisti su ištrauka iš naujos A. Kelionio knygos „Geltonas radijas“.
Nors buvo jau kovo mėnesio pradžia ir saulė kasdien vis ilgiau kybojo danguje, nuo jūros vis dar pūtė ledinis vėjas. Kazimieras sėdėjo ant molo ir žiūrėjo į šėlstančias ir putojančias bangas. Šalti gūsiai skverbėsi per striukę, lindo po megzta kepure, versdami žvarbti visą kūną. Kai prastai jausdavosi, turėdavo rūpesčių ar kai laukdavo svarbus įvykis, jis beveik visuomet traukdavo į pajūrį. Čia kelias valandas pasivaikščiodavo, galiausiai prisėsdavo ant molo. Po to galva tapdavo šviesesnė, visos negandos ir kliūtys atrodydavo ne tokios sunkios ir sudėtingos. Buvo sekmadienio popietė, rytoj anksti Kazimiero laukė seniai ir kruopščiai planuota kelionė į gimtinę, kurioje nesilankė penkerius metus. Savo žmoną Kazimieras po truputį sutaikė su mintimi, kad šiemet vienas mėnesiui važiuos į tėviškę. Užduotis nebuvo labai sunki, nes abu neblogai sutarė ir gerbė vienas kitą, kiek tai įmanoma kartu pragyvenus beveik dešimt metų. Kiek pasėdėjęs ant molo, Kazimieras atsistojo, pamankštino sustingusias kojas, pavaikščiojo pirmyn atgal ir neskubėdamas patraukė į senąją perkėlą. Pasiekęs ją, užsuko į kavinę, išgėrė puodelį juodosios arbatos ir penkiasdešimt gramų brendžio. Kūną apėmė maloni šiluma, ant kaktos pasirodė keli prakaito lašeliai. Šnektelėjęs kelis žodžius su padavėja nuėjo laukti kelto, kuris atplaukė gana greitai ir kartu su dar keliais keleiviais perplukdė jį iš Kuršių nerijos į žemyną.
Išlipęs į krantą, Kazimieras sėdo į mikroautobusą ir po pusvalandžio jau rakino pirmo buto devynių aukštų name duris. Šiek tiek pasukinėjęs raktą privertė užsispyrusią spyną spragtelėti ir įleisti šeimininką vidun. Pasitiko malonus gaminamo maisto kvapas, žmona nusišypsojusi pasakė, kad šį vakarą daro išleistuves. Kazimieras apsisuko ir nuskubėjo į parduotuvę. Nupirko butelį vengriško raudonojo vyno. Grįžęs nusirengė, po kranu nusiprausė rankas ir veidą, o nuėjęs į kambarį, kur riogsojo jau sukrautas didelis kelioninis krepšys, dar kartą atidžiai permetė būtinų vežtis daiktų sąrašą. Suabejojęs pasirausė kelionmaišyje ir patikrino, ar ko nors nepamiršo. Baigęs suplėšė sąrašą ir išmetė. Sudribo fotelyje priešais televizorių. Paėmęs naujausią laikraščio numerį pradėjo atidžiai skaityti, nes ryte buvo tik pervertęs. Įsijungė televizorių ir, nors nežiūrėjo, jis buvo tiesiog garsinis fonas. Netrukus iš virtuvės šūktelėjo žmona ir pakvietė vakarienės. Kazimieras išjungė televizorių, numetė laikraštį ir nuėjo į virtuvę, nors alkanas nesijautė. Atkimšęs butelį į dvi taures pripylė Vengrijos kraujo. Susidaužę gurkštelėjo. Žmona pradėjo krauti į lėkštes keptus makaronus su faršu. Tingiai šnekučiavosi ir neskubėdami valgė, vis pakeldami taures paragaudavo vynuogių syvų. Po vakarienės, kai žmona suplovė indus, abu sėdėjo didžiajame kambaryje. Ji žiūrėjo serialą, o Kazimieras vėl įsitaisė fotelyje ir palinko prie laikraščio. Žmona vakarais žiūrėdavo kokius tris serialus. Kai būdavo gero ūpo, Kazimieras mėgdavo pasišaipyti iš jų lėkštų ir primityvių scenarijų. O ji nelikdavo skolinga ir per ilgas reklamines pauzes peikdavo Kazimiero pomėgius. Kartu per vieną iš kanalų pažiūrėjo vakaro žinias. Paskui nusiprausė ir išsivalė dantis. Kazimieras nustatė žadintuvą pusei šešių ryto. Autobusas iš stoties išvyks lygiai aštuntą, o rytais Kazimierui nepatiko skubėti, tad žadintuvą nustatė taip, kad nubudęs dar bent penkiolika minučių galėtų pasirąžyti. Susiradęs laikraštį nuėjo į virtuvę ir išsivirė puodelį vaisinės arbatos. Gurkšnodamas dar kiek paskaitė. Užgesino šviesą, sėdėjo ant taburetės ir žiūrėjo į šviečiančius daugiaaukščių langus. Gulti neskubėjo, nes prieš keliones prastokai miegodavo. Kai atsibodo sėdėti virtuvėj, pakilo, užsuko į tualetą, po to tyliai įslinko į miegamąjį. Iš lygaus žmonos kvėpavimo suprato, kad ji miega. Tyliai prigulęs šalia užsimerkė. Apie pusvalandį tysojo ant nugaros. Pasivertė ant šono. Pradėjo snausti ir netrukus nugrimzdo į neramų ir negilų miegą. Sapnavo kažką neaiškaus, padriko, vieni vaizdai keitė kitus visiškai be jokio ryšio. Nubudęs pajuto, kad žmonos šalia nėra. Uždegęs šviesą žvilgtelėjo į laikrodį, kuris rodė ketvirtį po penkių. Dar prigulė, užsimerkė. Po dešimties minučių išjungė žadintuvą, kad nepradėtų šaižiai ir įkyriai skambėti. Laukė, kol pažadins žmona. Lygiai ir tyliai kvėpavo ir apsimetė miegąs. Kai ji palinko prie jo ir pajudino už peties, kiek palaukęs pasakė, kad tuoj kelsis. Išsiropštęs iš lovos nuėjo vonion. Virtuvėje garavo karšta kakava, ant stalo lėkštėje buvo penkios riekės batono su sviestu ir varškės sūriu. Pusryčiavo tylėdami. Paskui Kazimieras išsivalė dantis, šepetėlį su pasta įsidėjo į kelioninį krepšį. Greitai apsirengęs į striukės kišenę įsibruko piniginę ir raktus. Į koridorių atsitempė kelioninį krepšį, apsiavė batus, apsivilko striukę. Šūktelėjo jai, kad ateitų, apkabinęs pabučiavo į lūpas. Pažadėjo vos tik atsidurs vietoje iš karto paskambinti. Žvilgtelėjęs į savo atvaizdą veidrodyje užvėrė buto duris. Išėjo į drėgną ir vėjuotą uostamiesčio rytą. Žemai slinko debesys, žadėdami greitus kritulius. Stotelėje Kazimieras įlipo į mikroautobusą. Ant priekinio stiklo pasirodė pirmieji lietaus lašai. Autobusų stoties kasoje nusipirko bilietą. Spaudos kioske paėmė pirmadienio laikraštį ir paprašė puodelio kavos. Išgėręs užsisakė dar vieną. Vaikštinėdamas po stotį, skaitinėjo autobusų išvykimo į įvairius miestus bei miestelius grafikus, patyrinėjo didelį, kone per visą sieną, Lietuvos žemėlapį. Likus kelioms minutėms iki išvykimo, griebė krepšį ir nuėjo laukti autobuso. Netrukus atriedėjo ekspresas, kuris per nepilnas tris valandas turėjo nuvežti Kazimierą iš uostamiesčio į laikinąją sostinę. Išlipęs vairuotojas atidarė bagažinę. Keleiviai sukrovė savo mantą. Nors biliete buvo nurodyta vieta autobuso priekyje, Kazimieras patraukė galan, nes matė, kad žmonių nėra itin daug. Važiuojant jam patiko stebėti visus bendrakeleivius. Atsilošęs sėdynę išsitiesė ir užsimerkė. Autobusas pajudėjo iš stoties. Netrukus uostamiestis liko už nugaros. Padidinęs greitį ekspresas nušvilpė autostrada. Kazimieras bandė skaityti laikraštį, bet negalėjo susikaupti. Šios kelionės laukė taip ilgai, kad mintyse buvo važiavęs šimtus kartų. Žiūrėjo pro langą į besikeičiantį peizažą ir skaitė pravažiuojamų miestelių pavadinimus. Laukai buvo pilki, sniego nebelikę nė žymės. Monotoniškas autobuso zvimbesys ir maloni šiluma ėmė kelti snaudulį. Po kurio laiko pramerkęs akis gurkštelėjo mineralinio. Iki laikinosios sostinės teliko aštuoniasdešimt kilometrų. Kazimieras atsistojo, šiek tiek pavaikščiojo tarp eilių. Paskui įniko į laikraštį. Pakėlęs akis pastebėjo, kad autobusas rieda miesto prie dviejų upių santakos gatvėmis.
Laikinosios sostinės autobusų stoties laikrodis rodė be dešimt vienuolika. Kazimieras, išlipęs iš autobuso, pasiėmė krepšį ir nužingsniavo kasų link. Laukiamojoje salėje pradėjo skaityti autobusų, vykstančių į gimtąjį miestą, grafiką. Greičiausiai išvyks tik po valandos. Kasoje sužinojo, kad bilietai parduodami autobuse. Užsuko į stoties kavinę. Atsigėręs gaivaus limonado, paprašė padavėjos paruošti kiaulienos muštinį. Pavalgęs grįžo į salę. Prisėdo ant metalinės kėdės, krepšį pasidėjo šalia. Stebėjo po stotį zujančius žmones – vyrus, moteris, vaikus, senelius ir senutes. Vieni įeidavo, kiti išeidavo, skubėjo, lėkė arba nuobodžiaudami laukė savo autobuso. Žiūrėjo į sieną ar savo batų galus, skaitė laikraščius ar žurnalus, tylėjo, šnekėjosi, juokėsi, barėsi, snaudė, gėrė kavą, arbatą, mineralinį, alų. Likus penkiolikai minučių iki išvykimo, Kazimieras išėjo į lauką. Buvo graži pavasariška diena. Švietė saulė, danguje plaukiojo balti šviesūs debesėliai. Temperatūra buvo apie penkis laipsnius šilumos. Stoties šaligatviai ir grindinys sparčiai sausėjo. Kazimieras užsimaukšlino kepurę su snapeliu ir užsidėjo akinius nuo saulės. Į aikštelę įriedėjo transporto priemonė, kurią tik gerai nusiteikus ar skaniai pavalgius buvo galima pavadinti autobusu. Kažkada jis riedėjo kurios nors Europos valstybės keliais
ir juose išgyveno pirmą ir antrą jaunystę. Mūsų transporto arterijose jam buvo lemta nusibaigti. Vykdamas šia griuvena, Kazimieras turėtų atsidurti gimtinėje, labiausiai į pietus nutolusiame šalies mieste. Pasisveikinęs vairuotojo paprašė bilieto iki maršruto pabaigos. Vėl įsitaisė gale. Keleiviai užsėdo mažiau nei pusę sėdynių. Autobusas sučiaudėjo, sugergždė, pasimuistė ir, gausiai apsipylęs tamsiais dūmais, nenoromis pajudėjo. Patyręs ekspreso komfortą, Kazimieras guodėsi nebent tuo, kad iki tikslo liko tik apie šimtas kilometrų. Autobusas, šiaip ne taip išvažiavęs iš laikinosios sostinės, toliau riedėjo ne ką greičiau. Vairuotojas gal ir būtų galėjęs pasiekti didesnį kaip aštuoniasdešimt kilometrų per valandą greitį, bet vos įsibėgėjus reikėdavo stoti ir kokioje nors nykioje ir nuošalioje stotelėje išleisti ar paimti vieną senučiukę ar senuką. Stotelės buvo gera proga prisiminti gimtinės kaimelius. Kazimieras skaitė pavadinimus, kai kuriuos prisiminė, kitus matė pirmą kartą. Autobuso sėdynės buvo labai nepatogios, įsitaisyti nepavyko net pakenčiamai. Ką jau kalbėti apie snustelėjimą. Kazimieras muistėsi, sukinėjosi, niekaip negalėdamas atrasti bent kiek patogesnės padėties. Šiaip ne taip pridardėjo Dzūkijos sostinę. Vairuotojas pažvelgė per veidrodėlį į saloną ir pranešė gerą naujieną – autobusas stotyje stovės ketvirtį valandos. Kazimieras, palikęs krepšį ant sėdynės, nuskubėjo į tualetą. Išėjus akys užkliuvo už nedidelio bufeto. Čia užsisakė dvi bandeles. Vieną su dešrele, kitą su grybais ir kopūstais. Dar paprašė paruošti sultinio, kad ir iš pakelio. Prarijęs maistą pastebėjo, kad autobusas jau stovi aikštelėje. Skrandžiui gavus visai neblogų bandelių, į kūną plūstelėjo maloni šiluma. Prie autobuso kelias minutes šnektelėjo su vairuotoju. Klausėsi jo dzūkiškos šnekos. Pastebėjo, kad ir pats ėmė dzūkuoti.
Autobusui išvažiavus į laukus, Kazimieras vis labiau jaudinosi, nes gimtasis miestas, nors ir lėtai, artėjo. Išsitraukė kramtomosios gumos juostelę. Žiaumojimas lengvai ramino. Žandikauliai darbavosi smarkiai, retkarčiais tratėdami. Pro langą matė nemažus sniego lopus. Likus keliasdešimt kilometrų iki gimtojo miesto, Kazimieras persėdo ant galinės sėdynės ir ištiesė nutirpusias kojas. Klausė, kaip dauguma keleivių šnekėjosi dzūkiškai. Ta tarmė šildė Kazimiero sielą ir džiugino širdį. Atradęs patogią padėtį, užsimerkė ir šypsodamasis pradėjo snausti.
Kai autobusą stipriai krestelėjo, Kazimieras pramerkė akis. Pažiūrėjęs pro langą suprato, kad iki tikslo teliko keli kilometrai. Dar truputis ir autobusas, kirtęs sankryžą, nuriedėjo link finišo. Kazimieras jau negalėjo nustygti. Atsistojęs prilipo prie lango. Štai ir tiltas per upę, mintyse su ja pasisveikino. Žiūrėjo į gyvenamuosius namus, kitus pastatus. Aiškiai matėsi, kas pasikeitė per tuos penkerius metus. Autobusas tarsi triumfuodamas, kad įveikė distanciją, įriedėjo į stotį ir skeptikams įrodė, kad, nors jo išvaizda ir vargana, bet variklyje dar ne ruduo. Kazimieras išlipo paskutinis. Pasidėjęs krepšį ant suoliuko apsidairė. Spaudos kioske nusipirko taksofono kortelę.
Nuo stoties iki buto penktame ir paskutiniame namo aukšte – tik kelios minutės greito ėjimo. Bute buvo du kambariai, vienas stovėjo tuščias, kitas išnuomotas vietinės kolegijos studentams. Pasamdyta pažįstama moteriškė tuščiajame kambaryje retkarčiais nuvalydavo dulkes ir išplaudavo grindis. Iš pradžių butas ilgai stovėjo tuščias. Vėliau ji įkalbėjo Kazimierą į didįjį kambarį įsileisti tris studenčiokus, kad nereikėtų patiems mokėti mokesčių, jiems pakakdavo jaunuolių sumokėtų pinigų už nuomą. Kazimieras moteriai, prižiūrinčiai butą, skambindavo dukart per metus. Pasveikinti su Kalėdomis ir Velykomis ir kartu pasiteirauti apie gimtuosius namus.
Kazimieras, pasiėmė krepšį ir patraukė į namus. Šalikelėse matė susmukusius šlapio sniego plotus. Dangus apsiniaukė, o šaligatvis vietomis buvo drėgnas ir slidus. Sustojęs ant tiltelio virš sraunios upelės, pažvelgė į šniokščiančius vandenis. Ilgai žiūrint net apsisuko galva. Priėjęs taksofoną, išsiėmė kortelę. Įkišo į aparatą ir surinko namų uostamiestyje numerį. Žmona atsiliepė gana greitai. Trumpai papasakojęs apie kelionę ir pažadėjęs paskambinti rytoj, padėjo ragelį. Žengęs dar keliolika žingsnių, atsidūrė prie namo, kuriame praleido vaikystę ir paauglystę, durų, pravėręs pradėjo lipti į penktą aukštą. Trečiame pasidėjo krepšį ir prasisegė striukę. Dar du aukštai ir atsidūrė priešais buto duris. Išsitraukė raktus ir netrukus pateko vidun. Studentų nebuvo, tai Kazimierą pradžiugino. Po kelionės norėjo ramiai pailsėti. Nusirengęs nuėjo į savo kambariuką. Išsitraukęs muilą, šampūną ir rankšluostį vonioje palindo po dušu. Kelionės aprangą sukišo spinton, persirengė. Nuklojęs lovą išsitiesė. Žiūrėdamas pro langą matė, kaip palengva pradeda lyti. Jautėsi keistai. Nesitikėjo, kad jau yra Namuose. Vis dar atrodė, kad drybso bute uostamiestyje ir įsivaizduoja šį kambarį šalies pietuose. Už lango jau krito dideli lietaus lašai. Kazimieras virtuvėje surado studenčiokų juodosios arbatos ir cukraus. Išsivirė didelį puodelį ir gausiai pasaldino. Pasistatė kėdę prie pat lango ir, gurkšnodamas karštą skystimą, žiūrėjo, kaip dangus virš gimtojo miesto dideliais vandens lašais sveikina jį, sugrįžusį po penkerių metų.
A. Kelionio knyga „Geltonas radijas“ (nuotr. leidėjų)
