Pasaulinėmis literatūros premijomis apdovanotų kūrinių leidyba Lietuvoje nėra itin dažnas reiškinys. Ypač jei apdovanojimas buvo įteiktas neseniai. Todėl į rugsėjo mėnesį pasirodžiusią britų rašytojo Davido Almondo knygą „Mano tėtis – skrajūnas“ turėtų atkreipti dėmesį ne tik literatūros profesionalai, bet ir paprasti skaitytojai. Šios knygos autorius 2010 m. buvo apdovanotas Hanso Christiano Anderseno premija – vaikų literatūroje šis apdovanojimas atitinka Nobelio premiją.
Trokštamiausias vaikų rašytojų ir iliustratorių apdovanojimas yra teikiamas nuo 1953 m., o tarp jo steigėjų buvo tokie žymus rašytojai kaip Astrid Lindgren ir Erichas Kästneris („Dvynukės“, „Emilis ir trys dvynukai“). Svarbiausi H. Ch. Anderseno premijos tikslai – populiarinti skaitymą tarp jaunų žmonių bei skatinti kokybiškos vaikų literatūros leidybą. Nenuostabu, jog mažuoju Nobeliu vadinamas apdovanojimas tapo neabejotinu literatūros kūrinio kokybės garantu.
Vaikų literatūros leidykla „Nieko rimto“ stengiasi Lietuvos skaitytojams pristatyti kūrinius, kuriuos mėgsta viso pasaulio jaunieji skaitytojai. Ne mažiau svarbu, kad tekstai bei iliustracijos būtų meniškai vertingi. Taip atsirado knygų serija „H. Ch. Anderseno medalis“. Joje leidžiami kūriniai, kuriuos parašė ar iliustravo šio Nobelio premijos atitikmens laureatai: Kennetho Grahame'o „Vėjas gluosniuose“, Maria Gripe „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“, Eleonor Farjeon „Septintoji princesė“, Christine Nöstlinger „Nykštukas galvoje“ ir kiti.
Itin vertingomis pripažintų knygų vaikams serijoje ką tik atsirado naujas reikšmingas kūrinys – Davido Almondo istorija „Mano tėtis – skrajūnas“, iliustruota šiltais Polly Dunbar piešiniais. Tai – jau keturiolikta knyga „H. Ch. Anderseno medalio“ serijoje. Davidas Almondas Lietuvos skaitytojams pažįstamas iš knygų jaunimui „Skeligas“ ir „Molinis“. Hanso Christiano Anderseno premiją rašytojas gavo 2010-aisiais – neilgai trukus po to, kai išleido savo pirmąją knygą vaikams „Mano tėtis – skrajūnas“.
Knyga ne veltui susilaukė kritikų ir apdovanojimų komisijos narių dėmesio. Humoras, švelni ironija, malonus rašymo stilius ir greitai besivystantis veiksmas patrauklus vaikams – prie tokių knygų norisi grįžti ir skaityti toliau. Per viena kitą vejančias juokingas situacijas atsiskleidžia sudėtingi šeimos narių tarpusavio santykiai. Taip nejučia imama kalbėti apie išties svarbius dalykus – kaip suprasti vieniems kitus ir pagelbėti, kai sunku. Kiek daug gali vaizduotė ir pasiryžimas siekti savo svajonių. Juk net ir paprastas žmogus gali skristi – galbūt tam tereikia sparnų, tikėjimo ir meilės.
„Mano tėtį – skrajūną“ galima skaityti ir suprasti daugeliu būdų. Tai – džiugi, karnavališka nuotykių istorija, kurią skaitydamas ne kartą nusijuoksi. Tai – įkvepiantis pasakojimas apie tikėjimą, meilę ir gebėjimą fantazuojant gyvenimą padaryti gražesnį. Tai ir jauki istorija apie tai, kaip šeimos nariai išmoko suprasti vienas kitą, pajusti, kas iš tiesų svarbu esant kartu. Kartu tai rimta knyga apie vienišą, bet labai savarankišką mergaitę, augančią be mamos ir liūdną svajonėmis gyvenantį tėtį, negebantį pasirūpinti savimi. Bėgdamas į fantazijų pasaulį tėtis slepiasi nuo skausmingų potyrių. Bet ar tikrai užtenka vien įsivaizduoti smagius dalykus, galbūt laimei reikia kai ko daugiau? Tačiau rimti klausimai vaikams skirtoje knygoje paliečiami lengvai, šviesiai, nepamirštant veiksmo ir linksmų dialogų. Toks įvairiapusiškumas – gilios, kokybiškos literatūros požymis.
„Visuomet žinojau, kad būsiu rašytojas, kūriau apsakymus ir segiau juos į nedideles knygeles. Dažnai lankiausi vietos bibliotekoje ir svajojau apie knygas su mano vardu ant viršelio. Be to, troškau žaisti už „Newcastle United“ futbolo komandą (vis dar laukiu kvietimo)“, teigia Davidas Almondas. Jo žaismingumas ir meilė geriems pasakojimams visu gražumu atsiskleidžia knygoje „Mano tėtis – skrajūnas“.
Teksto autorė: Eglė Devižytė
