Juo žengiant, kūrėjui reikėjo išmokti susitaikyti su tuo, kad patiks ne visiems, sulauks kritikos ir, nuolat save apnuogindamas scenoje bei dainose, bus lengvai pažeidžiamas. Kaip jam tai pavyko padaryti ir kur iki šiol semiasi vidinės stiprybės, pranešime spaudai pasakoja pats V. Baumila.
Kai viena daina tampa vos ne tautos himnu, daugumai atrodo, kad toks kūrinys yra didžiausias jo autoriaus pasiekimas. Tačiau sėkmingai kūrėte, koncertavote, tiesiog gyvenote muzika ir iki „Kunigundos“. Ar dabar kas nors pasikeitė?
Muzika visada buvo mano hobis, darbas, didžiausias pomėgis. Netgi daugumos draugų atsiradimas gyvenime susijęs būtent su šia veikla. Kurdamas santykius, patirdamas jausmus įkvėpimo semiuosi iš meno, kūrybos. Todėl muzika ir scena yra tas varikliukas, kuris vis dar veža.
Mano kūrybinis kelias prasidėjo nuo 18-os ir tęsiasi jau 16-us metus. Tik jis vis plečiasi: radosi teatras, kinas, serialai, įgarsinu filmukus. Man tai labai patinka, randu prasmę. Kodėl? Jaučiu, kad nešu džiaugsmą žmonėms, kartais – net liūdesį. Taigi darbas su kitais, publika, yra ir darbas su savimi. Nuolatos augu kaip asmenybė, kaip žmogus, o mano profesija yra ganėtinai pavojinga. Nes save apnuoginu scenoje, pasakodamas asmenines istorijas dainose. Tuomet tenka susitaikyti su tuo, kad tai patiks ne visiems. Sulauksi kritikos, būsi ir savotiškai mušamas.
Ar pavyko per šį laiką užsiauginti storą odą?
Vis dar būna, kad kas nors nustebina. Tačiau žmogiškoji, gyvenimo patirtis tampa brandesnė, supranti, jog kritiką reikia palikti už savęs. Su visomis negandomis. Reikia būti dabar: kurti, gyventi, dainuoti, sportuoti, kalbėtis su kitais telefonu. Viską daryti esamuoju laiku.
Gyvenimas juk vyksta šią minutę, valandą, svarbiausi veiksmai yra dabartiniu momentu. Tik taip gali pajusti didžiausią džiaugsmą. Todėl visada galvoju apie ateitį, noriu jos geresnės. Žvelgdamas į praeitį gali suprasti, kad ko nors nepadarei, ką nors atlikai ne iki galo. Taip susitelkiu į darbus, šeimą, buvimą bei veikimą čia ir dabar.
Filosofinis požiūris. Kas jį labiausiai skatina, įkvepia?
Tikriausiai gamta. Patirtys, pažintys su ja. Mėgstu būti gamtoje, tarp medžių, gėlynų, kokioj nors pievoj. Visa tai man atneša daug gerų kūrybinių gūsių. Gamta apskritai man yra davusi daug atsakymų.
Todėl labai mėgstu žygiuoti. Tai darau visur, kur tik galiu: nuo Tailando iki Lietuvos. Jei išvažiuoju į kokią turistinę kelionę, stengiuosi susirasti vietovę, kurioje galėčiau leistis į žygį. Esu pėsčiomis nuėjęs ir nuo Kauno iki Nidos.
Lietuvoje ypač gausu puikių, žygiams tinkančių vietų. Turiu šunį, tad jį vedžiodamas vis prasuku savo kilometrus. Vaikščiojimas man labai artimas, faina patirti atstumus, kuriuos įprastai nuvažiuotum automobiliu ar motociklu. Tik einant jausmas būna kitas. Sutinki žmonių, išgirsti jų istorijas.
Skamba romantiškai, o yra tekę patirti ekstremalių situacijų?
Buvo. Keliavau motociklu per Himalajų kalnus. Ten užklupo ir sniego griūtis, ir smėlio pūgos. Todėl ekstremalumų patirti yra tekę. Būna, ir lietus užpila, kai pėsčiomis keliauji. Tačiau reikia turėti tinkamus drabužius, būti viskam pasiruošus ir pasitikėti savo vidiniu laukiniškumu. Juk jį slepiame visi. Toks jausmas užkoduotas mūsų DNR dar protėvių. Tas noras būti arti gamtos: patirti, pajusti, išgyventi.
Šiaip ekstremalus gyvenimas man yra labai artimas. Mėgstu banglenčių sportą, taip pat laipioti sienomis, važinėti riedlente.
Esate aktyvus, praktikuojate sąmoningumą, o sveikas gyvenimo būdas ar artimas?
Tikrai nesu iš tų, kurie nesitūsina, nesulaužo sau duotų įžadų. Pastarųjų iš tikrųjų net neturiu. Tik viską darau sąmoningai, pasveriu. Vieną dieną skaniau ir sočiau pavalgęs, kitą jau pagalvoju: „Velnias, šiandien reiktų maitintis sveikiau, mažiau.“ Tada stengiausi išbandyti protarpinį badavimą, gerti daugiau vandens. Renkuosi natūralų mineralinį vandenį „Uniqa“, kuris papildo organizmą naudingomis medžiagomis.
Nežinau, tokį norą išsiugdžiau ir jis yra natūralus. Tačiau visuomet stengiuosi gyventi subalansuotai.
O kaip pavyksta įveikti stresą, kuris yra dažnas žinomų žmonių palydovas?
Jis žengia greta su skirtingomis atsakomybėmis. Šių mano gyvenime – išties daug. Norisi būti teisingam, gerai dirbti. Tačiau, žinoma, tai pavyksta ne visada.
Kūryba reikalauja įkvėpimo, gyvenimiškų patirčių. O būna dienų, kai to nėra, bet dirbti reikia. Tada laužau galvą, patiriu streso, nes yra sutarti terminai, kurių privalau laikytis. Tuomet dirbu daug. Bet džiaugiuosi, kad kartais kuriant nutinka fainas dalykas, kai dirbti nereikia, o tiesiog natūraliai pavyksta.
Tai kad pavyktų kuo dažniau, ačiū už pokalbį!
