Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietė dailininkė Vita Žabarauskaitė jau grįžo iš Danijos, iš Fredericijos, kur bažnyčioje – Lyng Kirke – buvo pristatyta jos aliejinės tapybos darbų paroda „Etnovariacijos“.
Šiai parodai dailininkė ilgai ruošėsi, dar pernai rudenį ji sukūrė penkiolika savito stiliaus paveikslų: ryškios, sodrios, karščiu tvoskiančios spalvos, dideli formatai, sklendžiantys angelai, nokstantys obuoliai, šuoliuojantys žirgai, paslaptingais senolių simboliais ištapytos langinės, pajodinėti ant žemaitukų išsiruošę karalius Žygimantas Augustas ir karalienė Barbora Radvilaitė.
Visą šią kolekciją vienijo ne tik etnografinė V. Žabarauskaitės tapymo maniera, bet ir bendra idėja – gyvenimo medis.
Ir šis menininkės pasirinkimas pasirodė esantis ne atsitiktinis – tiesiog mistiškai sutapo, kad paroda buvo surengta būtent toje bažnyčioje, kurios architektą irgi įkvėpė gyvenimo medis.
- Kas jums pasiūlė surengti parodą „Etnovariacijos“ Danijoje?
- Mano parodą organizavo danai – Fredericijos šiauliečių bičiulių klubas. Beje, klubas pakvietė mane surengti jau trečią parodą. Pirmą kartą 2000-aisiais paroda buvo surengta galerijoje „Senas malūnas“, antrą kartą – viename iš garsiausių Vakarų Danijos muziejų ir štai šį kartą trečioji mano kolekcija buvo eksponuota netradicinėje erdvėje – kirchėje.
Panašu, kad likimo ratas per dvidešimt penkerius metus apsisuko, nes esu eksponavusi savo darbus Mažeikių kirchėje, kai buvau dar studentė per meno dienas.
Bičiuliai danai mumis, šiauliečiais (važiavo į Fredericiją apie 20 šiauliečių, tarp jų – dalis Kultūros centro „Laiptų“ galerija“ folkloro kolektyvo „Salduvė“, vadovaujamo Violetos ir Dariaus Daknių), labai rūpinosi. Danai ir kelionės bilietų pirkimus organizavo ir pasirūpino, kad mano darbai būtu Danijos keltu nuplukdyti iš Klaipėdos uosto.
Beje, kai kolekcija buvo jau kelte, jūreiviai juokavo: saugosime Pikaso darbus, saugosime... Nors tie darbai milžiniškame kelte tik blusos dydžio buvo.
Visi šiauliečiai gyvenome danų šeimose. Aš gyvenau Anna-Kristinna And ir Mads Thybo Hansen namuose, kuriuos visi, ne tik aš, vadino rojumi žemėje. Kodėl rojumi? Todėl, kad papusryčiavusi eidavau į oranžeriją nusiskinti vynuogių ar figų. O ta oranžerija tikrai ne mažesnė už esančią Kretingoje, tik kitaip suplanuota: tiesiog ji supo visą didelį namą.
Kasdien danai mums organizuodavo ekskursijas, vakarais buvo koncertai, bendros vakarienės. Buvo labai įspūdinga matyti, kaip lietuviai ir danai kartu šoka lietuvių ir danų šokius, kartu dainuoja lietuviškas dainas.
Taip, bendros vakarienės neapsieidavo be tokių kultūrinių edukacijų – gražu buvo žiūrėti, kaip danai kukuoja su lietuviais dainuodami mūsų „Gegutę“.
Be to, danai – labai atsakingi žmonės. Jei pasakė, kad veš tave į oro uostą trečią valandą dešimt minučių, tai taip ir bus. Nors tai nebuvo lengva padaryti naktį mano šeimininkei, kuri, kaip juokauju, yra amžina studentė, atsikelti antrą nakties ir trečią išvežti mane į oro uostą.
Aš ir viena kažkiek pakeliaudavau, nes gyvenau šiek tiek nuošaliau nuo kitų šiauliečių – gyvenau kitame mieste Middellfarte, kurį su Fredericija jungia tiltas. Nors kita vertus, ten miestai ir miesteliai yra suaugę į konglomeratus, kaip ir pas mus pajūryje.
Tad pirmąją jau dieną mane danai pavežiojo po jūros krantinę, parodė gražiausius pastatus, vietos galeriją, kur buvo pakankamai daug į ką pažiūrėti. Antrąją dieną pasiūlė įsigyti daniškų suvenyrų arklių turguje – tad pašmirinėjome tame blusų turguje.
O paskui paprašiau, kad nuvežtų į Koldingą, į antrą pagal svarbą jų modernaus meno muziejų „Trapholt“, nes kaskart būdama Danijoje ten vykstu. Ir šįkart nuvykusi į „Trapholt“ nepasigailėjau – pamačiau fantastišką dizainerio Nick Cave parodą „The World is My Skin“. Po ją vaikščiojau merdėdama iš susižavėjimo, nufotografavau visą šimtą N. Cave sukurtų kostiumų.
Ir kokių kostiumų! Pas mus įprasta, kad jei eksponuojama moderni mada, tai ji būtinai turi būti tiesiog plastmasių, šiukšlių krūva. Čia mes čia ereliai. O N. Cave kostiumai – labai kruopštaus ir subtilaus darbo pavyzdžiai, kurie yra naudojami pagal paskirtį, su kuriais kuriami ir įvairūs performansai. Juk ne veltui šio menininko darbai užkariavo pasaulį!
- Parodai pasirinkta kiek netikėta erdvė – bažnyčia...
- Taip, pasirinkta kirchė šalia Fredericijos esančioje gyvenvietėje, kuri, kaip ir mūsų Ginkūnai, įsilieja į miestą. Šioje gyvenvietėje prieš penkiolika metų buvo pastatyta nauja moderni bažnyčia – Lyng Kirke. (Vykdama į Daniją aš tiksliai nežinojau, kur bus surengta paroda, tik tiek – kad bažnyčioje. Jei būčiau žinojusi, būčiau „paguglinusi“.)
Tik atvykusi į vietą sužinojau, kad Lyng Kirke pastatas buvo atrinktas iš dviejų šimtų projektų, nes architektas, susipažinęs su vietos gamtos turtais, bažnyčios idėją išplėtojo pagal tose vietose augančio varinio platano (copper plane) vaizdą. Šis platanas – tokio pat storio kaip mūsų ąžuolas, tačiau kaip ir Papilės liepa – daugiakamienis, todėl bažnyčia iš išorės irgi primena šį daugiakamienį medį, o jos viduje sumūrytas Jobo medis kaip lubų pagrindas, kaip stogą laikanti konstrukcija.
Bažnyčia didelė, su daugybe įvairių patalpų – liuteronų mokyklėlei, kavinukei čia dirbantiems savanoriams ir t. t. O svarbiausia, kad pagrindinę bažnyčios patalpą, kuri skirta maldai, juosia puslankiu siena nuolat keičiamoms ekspozicijoms, kurios iškart matosi pro du įėjimus patenkant į maldų salę.
Lyng Kirke pastorė Susanne Charlotte Knuotorp ir aš labai nustebome, kad bažnyčios ir mano paveikslų kolekcijos idėja taip sutapo. Juk nieko apie šią bažnyčią nežinodama, kai Fredericijos šiauliečių bičiulių klubui pasiūlius surengti vasarą parodą ir galerininkei Barborai Orakauskaitei man tam nupirkus drobes, aš panorau nutapyti paveikslus, suvienytus bendros idėjos. Ir tokia idėja tapo – gyvenimo medis, kuris, kaip dabar išaiškėjo, ir yra pagrindinis Lyng Kirke akcentas.
Mudvi su pastore nusprendėme, kad čia įsikišo aukščiausiosios jėgos – tiesiog mistika.
Taigi nuvykusi į Daniją pirmiausia išskubėjau į bažnyčią išeksponuoti darbų – turėjau juos tam tikra tvarka sudėlioti, o juos sukabinti turėjo danai.
Iš pradžių kabinami darbai krito, nes labai sunkūs porėmiai, tada danai atsivežė medvaržčių, grąžtų ir prisukę darbus iškabino stabiliai.
Tarp kitko, pastorė be galo šiltas ir be galo šiuolaikiškas žmogus, pati ėmėsi kabinti paveikslų, nors aš bambėjau, kad čia ne moterų darbas. Tiesa, paskui atskubėjo vyrukas su medvaržčiais padėti. Na, o paroda buvo atidaroma paskutinę Viešnagės Fredericijoje dieną, todėl visą savaitę iki to buvau įtampoje.
- Tai koks buvo parodos atidarymas?
- Buvo iškilmingas ir jame dalyvavo daug žmonių: Fredericijos šiauliečių bičiulių klubo narių, kartu su manimi atvažiavusių šiauliečių ir nemažai susidomėjusių danų.
Kai kurie iš jų atsinešė nuotraukų parodyti, kaip gyvena mano paveikslai, kuriuos jie įsigijo per ankstesnes mano parodas. Nuotraukose matėsi, kad jie ne mano darbus įsigydami taikė prie interjero, o interjerą pritaikė prie paveikslų.
Iš tų nuotraukų matoma, kad mano paveikslai ne puošia sienas, o interjerą pritaiko prie paveikslų. Sužinojau, kad nusipirkę vieną darbą „Levitacija“, kur žmogeliukas hamake ilsisi, danai vieną sieną perdažė mėlynai, kad ji tiktų prie mėlynai geltono paveikslo kolorito.
Beje, atvykusieji perdavė linkėjimus nuo vieno dano, kuris buvo labai susirgęs, bet labai norėjęs man parodyti nuotrauką, kad pamatyčiau, kaip gyvena jo namuose prieš 10-13 metų įsigytas mano paveikslas, nes jis tą darbą labai myli.
Parodos atidarymas vyko prie kavos puodelio labai šiltoje aplinkoje. Pastorė Susanne Charlotte nusprendė pakomentuoti du eksponuojamus darbus. Vieną pakomentavo, o antrojo ne – per sunku jai buvo ištarti mūsų karalių Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vardus.
Tai jų istoriją anglų kalba pasakojau aš – apie jų didelę meilę ir tai, kaip Žygimantas Augustas Barboros Radvilaitės karstą lydėjo. Pagyvenę danai net verkė tą istoriją išgirdę, nes pasirodo, kad ir jie turi labai panašią savo karalių meilės istoriją.
