Visgi tai žmogus, kuris, nors kuria gan tamsų, kartais groteskišką, kartais absurdišką teatrą, labiau už viską vertina žmones. „Myliu žmogų, labai myliu. Bendrauju, kalbuosi su jais turguje – atvažiavęs į kitą miestą, visuomet skubu čia. Man žmonės įdomesni nei miestų architektūra. Iš bendravimo gavau viską. Žmonėmis mus padaro mokytojai ir uždaviniai, todėl man visada imponavo tie, kurie sau kėlė didžiulius uždavinius, - sako aktorius, kuris namuose pusryčiauja su savo idealais – įrėmintomis jų nuotraukomis. - Kalbuosi su jais, nes man jie – nemirę.“, - sako kino ir teatro aktorius, režisierius, Klaipėdos jaunimo teatro įkūrėjas.
Laikas
Vos baigėsi Dainų šventė, kurioje V. Masalskis debiutavo kaip vienas pagrindinių režisierių, jis jau skuba į kitą Lietuvos galą. „Visiškai neturiu laiko. Tai bus pirma vasara, kai neturėsiu atostogų. Iki kitų metų turiu padaryti tris spektaklius. Išvažiuoju į Klaipėdą, kur repetuosime Giedriaus Kuprevičiaus operą „Pamoka“, parašytą 1978 metais. Tai tokia absurdo opera, kurioje viskas perteikiama per ritminį kalbėjimą, dainavimą, vaizdą“, - sako V. Masalskis. Operoje pagrindinį vaidmenį atliks Evelina Lazdovska, dailininkė – Renata Valčik.
Dar vienas kūrinys, prie kurio ketina prisiliesti režisierius – Paulinos Pūkytės pjesė „Bedalis ir labdarys“, kalbanti skaudžia emigranto tema per šaržuotą nelaimėlio gyvenimo Londone portretą. Trečiasis kūrinys, virsiantis spektakliu – nauja Mindaugo Nastaravičiaus pjesė „Man netinka tavo kostiumas“, apie sudėtingus tėvo ir sūnaus santykius.
Kitų metų paradžioje V. Masalskis ketina kurti vaidmenį spektaklyje žymaus lenkų teatro režisieriaus ir scenografo Krystiano Lupos čia statomame spektaklyje. „Tai didelė rolė ir bus labai daug darbo, tuo labiau, kad tai labai įdomus režisierius, ko gero, vienas įdomiausių pasaulyje šiuo metu. Gausiu daug pamokų, - sako V. Masalskis, kuris smagiai juokiasi, paklaustas, ar tai reiškia, kad jis vis dar mokosi. - Visada. Kiekviena diena yra kažkas naujo, nėra jokių dogmų. Atrodo išmokai kažkokią pamoką ir, žiūrėk, vėl suklysti.“
Artisto dalia
Planuojant susitikimą su V. Masalskiu, iš galvos vis neišėjo vienas senokai matytas, bet prieš akis vis kartas nuo karto išnyrantis jo režisuotas spektaklis „Aš, Fojerbachas“, kuriame jis pats atliko ir pagrindinį vaidmenį. Minimalistinė scenografija ir aštrus žodis, švelniai glostantis „atvirą nervą“ iki sielos apsivalymo. Toks yra V. Masalskio teatras. Tai skaistykla. Režisieriaus pasirenkamos temos nesikeičia – išlieka amžini, svarbiausi, sunkiausiai atsakomi klausimai.
V. Masalskis mano, kad menininkas, aktorius negali būti atitrūkęs nuo žemiško gyvenimo – jam reikia jausti gyvenimą, būti tarp žmonių, galbūt netgi gyventi nepritekliuje, nes, kai ateina pinigai, nejučia pradedi jiems tarnauti. Pats jau senokai Vilnių iškeitęs į Vievį sako, kad tai nulėmė daugybė į vieną krūvą sukritusių priežasčių, kai kurios jų šiandien svetimam gali netgi atrodyti juokingos, tačiau V. Masalskis įsitikinęs, kad tai buvo viena jo gyvenimo užduočių.
„Kaip ir dabar – važiuoju į Klaipėdą, nes reikia padėti jauniems žmonėms atsiskleisti, atrasti savo kūrybinį kelią. Tai yra užduotys, galbūt po to vėl kur nors kitur važiuosiu. Jei padaręs avariją nežuvau, vadinasi, esu dar čia reikalingas“, - sako Klaipėdos jaunimo teatro režisierius.
Vienatvė ir narcicizmas
V. Masalskis mano, kad XXI amžius pertekęs narcicizmo: „Mes kiekvieną suvalgytą ledų porciją fotografuojame ir talpiname „Fecebook“, užfiksuojame kiekvieną savo pasisėdėjimą, nes norime, kad jis liktų amžiams, siunčiame draugams. Tai yra kolektyvinis narcicizmas. Tačiau kiekvienam bent akimirkai reikia vienatvės. Vienatvė reikalinga dideliems darbams. „Todėl mes dirbame Klaipėdoje. Vilnius yra vilionė – jis vilioja tave kava, pokyliais, pažintimis, skambučiais... Dabar labai gerai suprantu, kodėl Vidas Bareikis su aktoriais išvyko į Klaipėdą, į visai nežinomą erdvę“, - sako režisierius, uostamiestį vadinantis puikia vieta kūrybai, prabanga tapusiam atsitraukimui.
Anot jo, čia žmonės labiau atsidavę darbui, netgi rodantys nepakantumą nedarbui. „Viena studentė gražiai apibūdino Klaipėdą, sako – tai lyg negyva žuvis, išmesta ant kranto, griaučiai yra, bet nėra gyvybės... Aš tikiu, kad mes ją sukursim“, - sako aktorius. Nors Vilniaus publika kritiška ir dažnai skeptiška, čia yra gerai pasitikrinti savo trūkumus, mano jis. Pats V. Masalskis spektakliams ruošiasi atsakingai – medituoja, nevalgo ir kaskart ruošiasi „kovai“ su žiūrovu. „Tai lyg bokso ringas. Turi užkrėsti žiūrovą, sudominti. Tai sekina, nors pergalės akimirkos, kai žiūrovas patiki, ploja – džiugina. Besipriešinantis žiūrovas yra gerai, tuomet menas auga“, - sako režisierius, kuris pats į teatrą eina „atsargiai“, kartais bijodamas nusivilti, kartais – pasisavinti idėjas.
„Menininkas neturi žiūrėti daug meno. Svarbiausia jaunystėje išsirinkti gerą modelį ir sekti tam tikru artistu, kuris jį išpildė, nes jis ėjo teisingu keliu. Bet svarbiausia – matyti klaidas. Kaip sakau aktoriams – jei jums labai patinka tas teatras, neikite ten, nes jūsų vietos jau užimtos. Turite surasti teatrą, kuriame kažkas blogai ir eiti jo keisti“, - sako V. Masalskis, kuris prisimena, kad LNDT ir kine jam trūko emocionalumo, gyvumo, kurio jis visur stengiasi įnešti.
Prisitaikymas/pataikavimas
Kalbėdamas apie darbą, V. Masalskis prisimena Desmondo Morriso knygą „Žmonių zoologijos sodas“, kurioje, anot jo, autorius kategoriškas, bet teisingas. „Jei darbas neteikia malonumo ir viską darome tik dėl pinigų, tai galima pavadinti tik prostitucija. Nemanau, kad galima tarnauti dviem ponam“, - sako režisierius. Pačiam irgi yra tekę prisitaikyti, tačiau, anot jo, svarbiausia neprarasti stuburo, nepataikauti, bet nekonfliktuoti, toleruoti. „Būti konfliktišku žmogumi yra labai blogai. Reikia toleruoti, tačiau iki tam tikros ribos. Negalima nereaguoti, kai peržengiamos tavo vertybių, tavo gyvenimo supratimo ribos“, - sako V. Masalskis.
Savo darbe jis, kaip režisierius, nevengia primesti savo požiūrio kitiems, tačiau visuomet įdėmiai klausosi: „Jei negirdėsiu aš, negirdės ir manęs“. V. Masalskio mokiniai nesistebi režisieriaus emocijomis repeticijų metu – net jis pats pripažįsta, kad jos pašalinei ausei gali skambėti grubiai, kvailai, bukai, tačiau tai tėra būdas padėti atsiskleisti. „Tai darau su didžiausia meile ir pagarba savo studentams, mėgindamas ištraukti pačias geriausias jų savybes. Niekas kitas tavęs nepadarys žmogumi, tik tu pats. Niekas nepadarys tavęs aktoriumi, tik tu pats – aš galiu tik parodyti kelius“, - sako V. Masalskis.
Apie talentą režisierius turi savo nuomonę, tiksliau, jis juo tiesiog netiki, o aktorių vadina „aukščiausio lygio melagiu“. „Jis gali tapti aferistu, kuris apgauna žmones arba jis gali tapti kūrėju, kuriančiu iliuziją, žadinančią žmonėms džiaugsmą, pyktį ar pasišlykštėjimą. Talentu netikiu visai. Talentas man yra kaip peilis, nes su juo galiu išdrožti skulptūrą, atpjauti riekę duonos, užtepti medaus, galiu nudurti, galiu atlikti operaciją. Tai yra tik įrankis. - sako aktorius. Jo įsitikinimu, talentas „išeina“, jei žmogus jį pradeda naudoti tik šlovei ir pinigams pasiekti. - Kai kurie geri menininkai, tarnaudami kitiems dievams tiesiog nusivalkioja. Mane žavi Gene'as Hackmanas, Alas Pacino, Dustinas Hoffmanas, kurie, net ir gaudami didelius pinigus, neišpuiksta, jų esmė yra kūryba.“
Beždžionės ir „Facebook“
V. Masalskis nemėgsta pataikavimo. Jis sako, kad įtikti publikai – tai ne kelias, menas turėtų būti vizija, klausimas ne kaip, o kodėl, prognozė to, ko visuomenė dar nė nenujaučia. Svarbu, kad šokiruotų ne menininkas, o pati žinia. „Menas nėra amžinas. Taip, kaip vaidiname šiandien, po 50 metų nebevaidinsime. Teatro veidą pakeitė visuomenė, vartotojiškumas“, - sako režisierius. Paklaustas, ką mano apie šiuolaikinę visuomenę, negatyvumą, jis nepuola smerkti. Atvirkščiai, bando pateisinti žmones silpnumu ir pasidavimu madai, o baisiau už negatyvią informaciją, sako V. Masalskis, yra manipuliavimas ja, žmonėmis, ko ryškiausia išraiška šiandien yra Ukrainos įvykiai.
„Žmonės pasinėrę į beždžioniavimą: jei visi valgo sekmadieniais pusryčius, tai ir jie eis, bet praeis pusmetis ir susiras kitą madą – valgys vakarienę. Labai patogu neišsiskirti, plaukti silkių būryje. Vis dėlto atsiskirti, niekinti sociumo negalima. Mes turime laisvę, tačiau kuo mes ją paverčiame? Juk ir internetas, ir „Facebook“ yra įdomūs dalykai, bet ką žmonės išdarinėja... Yra tokia, berods 1960-aisiais parašyta pjesė „Krepo juosta“, joje pagrindinis herojus į diktofoną įrašinėja kiekvieną savo žingsnį: šiandien valgiau du bananus, triskart p...telėjau, patiko mergina – nežino, ką kalbėti, bet kalba. Tai buvo tik spėjimas, kuris, deja, pasitvirtino“, - sako aktorius. Jis neneigia, kad aktoriai taip pat turi daug garbės troškimo, „ekshibicionizmo“, tačiau tikras menininkas neegzistuoja be kito, jis koncentruojasi į kitą žmogų, stengiasi jį sujaudinti.
„Saviraiška, kaip sakė Juozas Miltinis, yra varlių, ieškančių partnerių, kurkimas prūde. Tikriausiai „Facebook“ ir yra tas „menas“, „didžioji“ saviraiška. Man tai primena žmogų, kuris neturi balso, bet dainuoja“, - sako V. Masalskis. Nepaisant visų jaunų žmonių krečiamų kvailysčių, režisierius sako, kad jaunas žmogus yra nuostabus, tik, galbūt, sužalotas ir ne kieno nors kito, o mūsų pačių.
