Kaip jaučiasi, kuo gyvena buvęs generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius, šiandien vedantis pramoginę laidą?
Apie tai jis kalba interviu „Respublikos“ priedui „Julius/Brigita“.
Teko bendrauti su į pensiją išėjusiu karo lakūnu. Jis patyrė tokį šoką, kurį pats lygino su mokymusi vaikščioti po paralyžiaus. Netekęs galimybės skraidyti jis suprato, kad nieko daugiau nemoka, niekam daugiau nėra tinkamas...
Norite paklausti, ar panašiai jaučiausi pasitaukęs iš komisaro pareigų? Buvo. Nors gana rimtai šiam žingsniui ruošiausi, psichologiškai save nuteikinėjau... Pirmus tris mėnesius buvo nepaprastai sunku. Nuolat klausdavau savęs, kas aš. Be įtampos, be veiksmo, be darbo tempo, be disciplinos. Paskaitai knygą, pažaidi kompiuteriu, pažiūri televizorių ir... viskas. Imi jaustis it žvėris narve.
Be veiksmo, įtampos, ko gero, pamiršote paminėti, kad trūksta savo svarbos įvykių raidoje?
Oi, tikrai ne. Kad ir kokias pareigas ėjau, viską dariau savomis rankomis, nerodžiau pirštu pavaldiniams ir nesvaigdavau nuo savo svarbos. Tačiau psichologinis lūžis buvo didžiulis, ėmiau grimzti į miegą visomis prasmėmis... Pirmaisiais „pensijos“ mėnesiais miegodavau po keturiolika valandų, negana to, dar ir dieną eidavau pamiegoti. Matyt, psichika atsipalaidavo, juk įsitempęs gyvenau net keletą metų...
Prieš pasitraukdamas iš pareigų tikinau save: metus nieko, visai nieko nedirbsiu - gyvensiu savo malonumui, ilsėsiuosi, sportuosiu, knygas skaitysiu. Tačiau ištvėriau vos trejetą mėnesių.
Neatlaikėte viliojančių darbo siūlytojų spaudimo?
Na, tų viliojimų pasitaikydavo dar tebesant generaliniu komisaru. Vien siūlymų stoti į politines partijas susidarytų visa puokštė...
Iš tų nervų juk galėjot taip ir padaryt?
Negalėjau. Mano nuostata nesivelti į politiką yra labai tvirta. Grįžau į Alytų, į savo namus, kur visuomet gyveno mano šeima. Tą taip pat tvirtai buvau nusprendęs padaryti. Norėjau daugiau laiko leisti su šeima, su anūkais, kurių turiu jau du... Ketinau tapti šeimyniškesnis, kompensuoti tai, ko nespėdavau dirbdamas Vilniuje, ir, manau, man pavyko.
Beje, Vilniaus dabar matau daugiau nei ten gyvendamas. Dabar į sostinę važiuoju į teatrus, štai dabar važiuosiu į „Paryžiaus katedrą“, neseniai „Patriotus“ žiūrėjau... O gyvendamas Vilniuje skendėjau darbuose ir nemačiau nieko, tik reikalus.
Alytuje taip pat turėjau keletą galimybių - ilgai svarsčiau, ar imtis savo verslo, ar parsisamdyti. Taigi parsisamdžiau.
Turite galvoje televiziją?
Ne, televizija - tik šalutinė mano veikla. Pagrindinė mano veikla - įmonėje „AS Double Invest“, kur einu samdomo direktoriaus pareigas. Įmonės veikla puikiai atitinka mano kompetenciją - tai verslo ir turto saugumas, teisinė pagalba bei finansinės konsultacijos.
O jei dar konkrečiau?
Na, mūsų įmonė gali įvertinti kliento partnerių patikimumą, nustatyti jų mokumo galimybes, administruoti skolas, analizuoti grėsmes ir incidentus įmonės viduje, koordinuoti apsaugos firmų darbą, atstovauti klientui teismuose, tarpininkauti ar atstovauti klientui teisėsaugos bei finansinėse institucijose...
Vadovauju šešių žmonių kolektyvui, mąstau apie veiklos plėtrą kituose Lietuvos miestuose.
Dirbti televizijoje sutikau ne tiek ieškodamas duonos kąsnio, kiek dėl įdomumo. Būdamas komisaru daug laiko praleisdavau bendraudamas su žurnalistais, o dabar atsirado galimybė šiame procese dalyvauti iš kitos barikadų pusės - pačiam pabūti žurnalistu... Nors iš tiesų ten dirbu labiau eksperto nei žurnalisto darbą.
Kai televizija jus kalbindavo kaip generalinį komisarą, galvodavote tik apie tai, ką pasakyti, o dabar tenka galvoti ir kaip pasakyti. O dar stengtis telegeniškai, natūraliai atrodyti ekrane - tai nebaisu?
Ir būdamas generaliniu komisaru galvodavau, kaip pasakyti. Žiūrėdavau laidų vaizdo įrašus ir analizuodavau juos, įsidėmėdavau, kokios klaidos buvo padarytos, kokią savo kalbos ar mimikos šiukšlę reikėtų išrauti...
Pasąmoningai rengėtės televizijos žvaigždės ateičiai?
Ne, ne. Teisėsaugoje aš esu visada, o televizijoje tik kartais. Kitaip ir nebus.
Tačiau karininko laikysenos, savidrausmė varžtai atsileido visam laikui?
Kodėl? Keliuosi kaip ir anuomet - šeštą, tada dušas, mankšta, darbas... Tenka daug važinėti - dirbame visoje Lietuvoje. Atsakomybė išliko didžiulė. Anuomet buvo valstybės tarnybos paslaptys, čia - verslo paslaptys. Galiu pasigirti, kad visai neseniai mūsų įmonė Kaune išaiškino vieną didelę aferą, kuri šiandien jau tiriama teisėsaugos institucijų...
Savidrausmė išliko, palaikau fizinę formą, sportuoju, šaudau, tebesu toks pat taiklus kaip ir vilkėdamas uniformą... Štai žvilgtelėkite - prieš keletą mėnesių laimėtas praktinio šaudymo varžybų trečiosios vietos diplomas.
O uniformos nepasiilgstate?
Uniforma patogiai kabo spintoje, Kariuomenės dienos proga buvau ją užsivilkęs, minėdamas Angelų sargų dieną taip pat po Alytų vaikščiojau uniformuotas. Uniformos, pasitempimo, darbo nostalgija išliko ir išliks visam laikui.
Alytaus žmonės jus vis dar vadina komisaru?
Taip. Neseniai buvau pakviestas į kalėdinį verslo vakarą kaip garbės svečias, tai niekas kitaip, kaip tik komisaru, manęs nė nevadino. Man tai nekenkia, anaiptol - klientams mano asmuo kažkodėl kelia pasitikėjimą.
Kaip ir sovietiniais laikais, geri pareigūnai dienos, kai uniforma nesaugos nuo tautos kumščių, nebijo?
Manęs to paties klausinėja verslininkai. Atsakau, kad tris dešimtis metų dirbau sąžiningai ir nieko neapgaudinėjau. Protingi nusikaltėliai supranta, kad jų darbas - daryti nusikaltimus, o policijos pareigūnų - juos gaudyti. Jie žino, kad šioje kovoje laimi stipresnis ir gudresnis, todėl neturi už ką ant manęs pykti. Įkliuvusieji tegali pykti ant savęs, kad nepavyko manęs aplošti.
Nežinau, gal buvau iš tų gerųjų policininkų, bet nusivilkęs uniformą nė karto negavau nei į nosį, nei pasiūlymo į ją gauti. Vadinasi, tokią dvasios ramybę užsitarnavau. Esu laimingas, kad kai kas mini mane geru žodžiu, kad policijoje man pavyko išdirbti tiek daug metų, kad liktų šioks toks pėdsakas.
Na, žinoma. Kad ir teisę važinėti visais Lietuvos keliais be baimės būti nubaustam kelių policininkų. Prisipažinkit, juk jus išvydę policininkai pasitempia, atiduoda pagarbą, nusišypso ir paleidžia?
Visų pirma aš neduodu progos manęs bausti - mano pareigos, nors ir buvusios, įpareigoja mane itin skrupulingai laikytis įstatymų. Ramia širdimi galiu patikinti, kad kelių policininkai bausti manęs neturi už ką. Tiesa, sustabdo reidų metu. Tada išties pasitempia, atiduoda pagarbą, nusišypso ir palinki sėkmės. Tačiau ne iš baimės - manau, jiems tiesiog malonu savą sutikti.
