Jis matė krepšininkų džiaugsmo ir skausmo ašaras. Iki šių dienų V. Garastas dalina sportininkams patarimus apie krepšinį ir santykius. Tiesa, ne mažiau jam teko rūpintis ir kitais sportininkų reikalais. Auklėti ir dar kartą auklėti - tai buvo bene sudėtingiausias trenerio darbas.
„Dėl auklėjimo teko daug vargti, apie tai galima visą knygą parašyti, ypač tarybiniais metais. Auklėjome vyrus, kada eiti į pliažą, kada į teatrą, vakare įvairios paskaitėlės. Dabar – kiti laikai, daug auklėti nebereikia“, - pasakojo treneris. Jis taip pat sportininkams dalindavo patarimus apie santykius. V. Garastas buvo atviras: pačiam išsaugoti šeimą padėjo žmonos supratingumas ir tai, kad ji pati buvo sportininkė. Tačiau daugelio Lietuvos krepšininkų žmonos neturi nieko bendro su sportu. Jos augina vaikus, rūpinasi namų buitimi. Treneris įsitikinęs, gražius santykius galima išsaugoti tuo atveju, jeigu artimas žmogus yra šalia.
Šiais laikais, krepšininkų merginos ar žmogos turi visas sąlygas būti kartu, keliauti. Tai, pasak V. Garasto, yra vienas iš svarbiausių sėkmingos sportininko karjeros aspektų.
Anksčiau būdavo kitaip. Treneris neslėpė, kad pats savo gyvenimą skyrė sportui, sunkiai pamena, kaip suaugo jo paties vaikai.
„Krepšininkų stovyklos vykdavo 20 dienų, jau po dviejų savaičių matydavau, kokie krepšininkai suirzę, atsibodę vienas kitam“, - pasakojo V. Garastas. Vyras svarstė, kad pakaktų trylikos dienų treniruočių.
„Krepšininkams būtina gyventi su žmonomis, tik taip sportininkams pavyks išsaugoti šeimas“, - tvirtino treneris.
