Elvyra Žvirblienė
Visų pirma noriu pasveikinti jus kaip būsimą naujos LNK laidos vedėją. Pažinčių laidos „Būk mano meile“ filmavimas jau prasidėjo. Kokie jūsų įspūdžiai?
Filmavimas jau įsibėgėjo. Laida šilta, neagresyvi, o tai mane džiugina. Į kitokią laidą nebūčiau ėjusi. Esu viena iš trijų vedėjų, bandančių atėjusiam į laidą žmogui padėti susirasti antrąją pusę. Kol kas jokių naujų tiesų dviejų žmonių santykiuose neatradome. Pasitvirtino tai, ką bent jau aš seniai esu supratusi: ką nori gali patarti žmogui, kai jis renkasi antrąją pusę, jis viską mato savo akimis ir visiems patarimams paprastai yra kurčias. Šioje laidoje patarėjai ne tik mes, laidos vedėjai.
Dalyvis gali atsivesti draugų, tėvus... Ir atsiveda, bet kas iš to? Kad ir ką sakytų tėvai, draugai, kad ir ką patartume mes, laidos vedėjai, kaip toje Christiano Anderseno pasakoje „Lakštingala“ – žmogus mato blizgučius, o visa, kas daug svarbiau, prasprūsta pro akis. Nors visiems mums iš šono matyti, kad nebus iš tų pelų grūdų, nors kalbame ir aiškiname, bet, matyt, nėra žmonių, kurie mokosi iš kitų klaidų.
Ar pati tikite, kad šiais laikais dar būna laimingų santuokų. Na, tokių, apie kurias sakoma: ir džiaugsme, ir varge...
Esu įsitikinusi, kad būna, ir žinau, kad yra. Aišku, jei žmonėms to reikia. Šiandien problema tokia, kad nemaža žmonių net nebenori prisiimti atsakomybės visam gyvenimui. Štai savo aplinkoje esu vienintelė išsiskyrusi, visi kiti gyvena su tomis pačiomis antrosiomis pusėmis ilgus metus. Kita vertus, skyrybos ne visada – vien blogis. Reikia tik savęs paklausti, ar nori būti nelaiminga visą gyvenimą, bet ištekėjusi, ar nori
ką nors keisti, kad taptum laimingesnė.
Ilgą laiką Lietuvos įstatymai buvo diskriminuojantys moterį, nes ragino bet kokia kaina išlaikyti šeimą, net kenčiant. Tačiau šiandien taip nebėra. Tad gal moterims reikėtų pasinaudoti savo teisėmis?
Ar jūsų lūpomis kalba patirtis? Kiek pamenu, prieš maždaug dešimtmetį buvote kitokios nuomonės, sakėte, kad šeimą reikia saugoti.
Dabar gailiuosi, kad anksčiau neišsituokiau. Pati didžiausia kvailystė – kentėti vyro neištikimybę ir laukti, kol jis sugrįš į šeimą. Gailiuosi, kad praradau maždaug 8–10 metų. Šiandien suprantu, kad tai buvo viena
didžiausių mano gyvenimo klaidų.
Ne paslaptis, kad nuo senų laikų pas būrėją žmogus bėgdavo tada, kai pasiklysdavo jausmuose. Turite nemažą bendravimo su žmonėmis patirtį. Su kokiomis problemomis pas jus ateidavo ir ateina klientai?
Kad ir kaip būtų keista, vis daugiau ateina vyrų. Beveik pusė dabartinių klientų – vyrai. Su Gaudentu (savo vyru) juokiamės, kad dabar vyrų dienos, vyrų metai. Jei anksčiau vyrai ateidavo su žmonomis, dabar dažniau
apsilanko vieni. Ateina pasitarti, pasikalbėti apie darbą, šeimą. Kiti jaučiasi lyg prakeikti, nežino, kas su jais darosi, todėl prašo patarimo. Prieš dešimtį metų vyras, kuris ateitų patarimo, kaip išsaugoti šeimą, buvo retenybė, o dabar tokių apstu. Pastebėjau, kad daugėja vyrų, kuriems labai svarbi šeima, vaikai.
O štai moterų požiūris į šeimą keičiasi priešingai. Jei anksčiau santuoka joms buvo be galo svarbi, dabar didesne vertybe tapo turtas. Į santuoką žiūrima racionaliau ir apie meilę kalbama vis rečiau. „Kas bus po dešimties metų?“ – klausiu merginos, susiruošusios tekėti už seno „pinigų maišo“. – „Koks skirtumas, aš taip toli nežiūriu, per tą laiką spėsime išsikirti“, – atšauna ji. Prieš dešimtį metų toks pasvarstymas man būtų nesuvokiamas, dabar tokia kasdienybė.
Vis dažniau ateina nusivylusių žmonių. Prašo padėti jų vaikams, kenčiantiems nuo alkoholizmo. Atrodo, kad alkoholizmo problema tik auga, o ypač tarp jaunuolių. Jei prieš dešimtį metų su tokiomis problemomis tėvai ateidavo kartą per metus, tai dabar – per savaitę. Blogiausia, kad ateina iš mūsų su Gaudentu tikėdamiesi stebuklo – parodys nuotrauką ir viskas lyg burtų lazdele mostelėjus. Tokių dalykų nebūna. Žmogus turi norėti, stengtis.
Sakykite, Vaiva, ką pati pasisėmėte iš beveik dvidešimties metų darbo patirties? Juk kažkada studijavote filosofiją, buvote bebaigianti, o pasukote štai kokiu keliu...
Ir šiandien traktuoju save kaip filosofę, psichologę. Svarbiausia, kad man veikla niekada nebuvo pabodusi. Ji skatino tobulėti, gilintis į sunkiai paaiškinamus dalykus, reiškinius, į kuriuos kartais numojame ranka ir aiškiname gana primityviai, tik iš materialiosios pusės, į žmogaus pasąmonės dalykus. Per tiek metų domėjimosi, gilinimosi supratau daug man neaiškių dalykų ir pasitvirtinau ne vieną žinomą tiesą. Supratau, kad visi prietarai, kuriuos žinome, egzistuoja – ar tai būtų Lietuva, ar Rusija, ar Japonija.
Prietarai beveik tie patys, vadinasi, ir gyvuoja metų metus ne šiaip sau. Taip pat suvokdama, kad viskas turi priežastį ir pasekmę, išmokau sekti ir skaityti savo sapnus. Juk nesvarbu, ar miegi, ar būdrauji – tai taip pat tavo gyvenimas. Ne veltui budistai svarsto: ar gyvenimas – sapnas, o gal sapnai ir yra tikrasis gyvenimas? Jeigu taip, vadinasi, ir mirtis nėra mirtis. Anksčiau žmonės juk nemirdavo, o išeidavo anapilin. Jie neturėjo mirties suvokimo. O dabar baiminamės mirties. Aš mirtį suvokiu kaip gėrį. Ji išlaisvina ir suteikia naujų galimybių. Juk ir Evangelijoje sakoma: „Niekas iš nieko neatsiranda ir niekas niekur nedingsta.“
Galima vadinti tai, kuo jūs užsiimate, keliais vardais – dvasiniu ieškojimu, verslu, amatu, bet reikia pripažinti, kad jums sekasi. Juk kiek žmonių to ėmėsi, kai buvo leista legalizuoti būrėjų veiklą, bet daugelis patyrė fiasko. Sakykite, kokia jūsų sėkmės paslaptis?
Nevadinu to verslu. Greičiau jau sunkus amatas ir darbas. Kodėl man sekasi? Manau dėl to, kad nuolat dirbu. Mokausi aiškiaregystės technikų, užsiimu meditacija. Be to, esu su visais draugiška, neišpuikusi. Tikiu
likimu, manau, kad Dievulis man užrašė tokią gyvenimo programą. Kažkas, kas mus valdo ir stebi, visus „užrašo“ ir įdeda į tam tikrą sociumą, o mes paskui pagal savo suvokimą, pagal galimybes einame gyvenimo keliu.
O dabar papasakokite apie save, ne būrėją, o tiesiog Vaivą, moterį. Ką mėgstate veikti be darbo?
Naktimis skaitau. Nuo dvyliktos iki antros nakties, ir taip beveik kiekvieną naktį. Tik tada turiu tam laiko, o be to – esu pelėda. Mėgstu piešti mandalas. Na, o svarbiausia – mano akvariumai ir orchidėjos. Šiuo metu orchidėjų turiu apie šešiasdešimt. Reikia nemaža darbo įdėti, kad jos vis žydėtų. Vasarą orchidėjos žydi ant palangių, na, o žiemą – namų žiemos sode. Apskritai, nekenčiu skintų gėlių, nes man jos – numirusios gėlės.
Mano vyras, draugai, gerbėjai tai žino ir tiesiog padovanoja man orchidėjų. Šiuo metu turiu vieną orchidėją, kurią vadinu išprotėjusia. Ji žydi aštuonis mėnesius, paskui pusantro ilsisi, ir vėl iš naujo pražysta aštuoniems mėnesiams. Susišneku su ja kaip su žmogumi. Prieš du mėnesius ji turėjo peržydėti, bet laukiau į svečius iš užsienio atvykstančios sesers, taigi pabandžiau su orchidėja susitarti: „Būk gera, dar nemesk
žiedų, noriu tave sesei parodyti.“ Ir susitarėme. Ji paklausė, žiedai nukrito tik sesei išvykstant.
Na va, ir vėl mistika. Jūs dar ir gera kulinarė. Ar virtuvėje irgi yra mistikos?
Štai su virtuve reikalai prastėja. Jau beveik metus mažai ką gaminu. Matyt, maisto gaminimas man susijęs su pilnais namais. Dabar, kai vaikai išsibėgiojo, nebeliko jokio stimulo gaminti. Mano anūkei – ketveri, bet jos jau nesužavėsi savo virtuve. Ją labiau traukia „Mc'Donalds“.
Jūsų figūra – puiki. Ar dėl to, kad karts nuo karto badaujate?
Taip, badauju, bet ne dėl lieknumo, o kad išsivalyčiau organizmą. Aišku, malonu, kai vienas kitas kilogramas nukrenta, bet dirbant su savo organizmu, svorio mažinimas – ne pats svarbiausias tikslas. Ir šią vasarą
badavau keturiolika dienų. Kai tik pajuntu, kad esu nuvargusi, nebenoriu rytais keltis iš lovos, suirztu nei iš šio nei iš to, suprantu, kad organizmas apsinuodijo ir reikia jį valyti. Tuomet ir pabadauju, ir užsidarau vienumoje, su niekuo nesišneku. Taip pasitikrinu valią ir susigrąžinu prarastą energiją. Daugelis mano draugių taip elgiasi, už tai atrodo dešimčia metų jaunesnės nei jų bendraamžės.
Tie, kurie skundžiasi prasta sveikata, paprastai nieko nedaro, kad būtų sveikesni. Jei visus vakarus sėdi prie televizoriaus kimšdamas sumuštinius – nėra ko kaltinti. Dažnai žmonės skundžiasi, kad jiems „sėda“ atmintis. Ir man „sėda“, bet badavimu, sportu, pabuvimu tyloje stiprinu atmintį. Su Gaudentu netingim lankytis sporto klube. Jei pritrūksta laiko, namie darome penkis Tibeto pratimus ir medituojame. Tai nuostabūs pratimai, padedantys nesenti, išlaikyti organizmo pusiausvyrą. Gyvenu aktyvų gyvenimą ir man tai patinka.
Žinau, kad jūsų darbo diena labai užimta, visada po ranka grafikas. Ar suderinsite būrėjos amatą ir darbą televizijoje?
Pataikėte paklausti, nes pastaruoju metu kaip tik pradėjau visiems skųstis, kad gyvenu nuosavame kalėjime. Viename kambaryje miegu, o kitame – dirbu. Žiemą būna ir taip, kad kelias savaites iš eilės neiškišu nosies. Ir dvidešimt metų jau šitaip. Pradėjau galvoti, kad nebegaliu, kad tuoj tuoj kaip šampano kamštis iššausiu. O išsisprendė viskas savaime, kai mane pakvietė filmuotis. Toks išėjimas man – malonus poilsis. Manau, kad
kiekvienai moteriai naudinga pakeisti aplinką. Visa tai turėtų suteikti naujų jėgų, energijos, atgaivos. O klientės... Tiesiog dabar jų registruosiu mažiau.
