Tiesa, trumpas vasaros atokvėpis nuteikia optimistiškai, nes nuo rudens „Stiliaus“ laida vėl bus rodoma. Tad darbu ir pagarba žiūrovams išsikovotas pozicijas teks dar kartą apginti ir išlaikyti tam tikro lygio, kuris televizijos pasaulyje apibūdinamas vienu magišku žodžiu – reitingai.
Nijolė Baronienė
Kūrybinga vasara
Yra manančių, kad dirbantieji televizijoje – laimingi žmonės, nes turi ilgas vasaros atostogas. Juk naujas televizijos laidų sezonas visuose kanaluose prasideda tik rugsėjo mėnesį. Ar tikrai taip?
Randu ką veikti ir vasarą. Kita vertus, jei nedirbi, tada ir neuždirbi. Buvo pora vasarų, kai nieko neveikiau, bet šią dirbu su didžiuliu malonumu, nes kuriame dokumentinį filmą. Kitas žanras, kitas tempas, nėra vadinamojo štampavimo, kai laida veja laidą, galima dirbti daug kūrybingiau. Kita vertus, tai, ką veikiame, – socialiai aktyvus darbas, nes filmas apie migraciją, o tai labai skaudi tema visoms tautoms visuose kraštuose.
Temas diktuoja gyvenimas
Kas kam daro įtaką – auditorija laidai ar laida auditorijai?
Nuolatiniai „Stiliaus“ žiūrovai pastebi naujas temas, naują laidos pobūdį, kuris neabejotinai lemia dar didesnį žiūrimumą, nes daugiau kalbama apie sveiką gyvenseną, herojais tampa įvairiausių pomėgių ir profesijų žmonės. Ne auditorija lemia laidos pobūdį. Laida veikia auditoriją, o laidą veikia kintantis gyvenimas, jo ritmas, aktualijos, net turtinė padėtis. Kai geriau gyvenome, rodėme vienus dalykus, kai pradėjom gyventi kukliau, rodome ką kita. Darome tai, ką diktuoja gyvenimas. Tiesa, laidų herojais tampa žmonės, kurie turi ką pasakyti, yra energingi, išmoningi, moka išsisukti iš sunkios situacijos ir pakyla po gyvenimiškų išbandymų. Tokie žmonės įdomūs. Apibendrindama galėčiau pasakyti – koks gyvenimas, tokia laida.
Kodėl laidoje daug dėmesio imta skirti sveikai gyvensenai? Mada ar būtinybė? O gal laidos vedėjai tai labai svarbu?
Tikrai nesu iš tų, kurie metasi į kraštutinumus. Tiesiog man tai įdomu. Matyt, dabar tokia mada. Stengiamasi kuo daugiau gaminti, auginti, kurti namie. Moterys pačios kepa duoną, dalijasi receptais. Lygiai taip pat atsiranda naminis savigydos būdas. Kita vertus, ar tai blogai? Kodėl neprisiminti ramunėlių arbatos, visokių žolių, kuriomis galima ne tik gardžiuotis, bet ir gauti naudos kūnui. Manau, tai ir racionalaus požiūrio, ir šiek tiek mados dalykai. Kai prieš dvidešimt metų dirbau spaudoje, irgi buvo užplūdusi „ekologiška“ banga, tik tada labiau kalbėjome apie gamtos išteklius. Dabar žmonės orientuoti į išlikimą ir visi žino, ką reiškia būti sveikam, energingam, turėti darbą ir būti pozityviai įvertintam. Taigi ratas apsisuko, pakito mūsų savimonė. Rengdami laidą visą tai matome. Kodėl nekalbėti apie tai, kas naudinga?
Meditacija darže
Ką jums reiškia kaimas, noras ką nors auginti, pasikrapštyti žemėje?
Esu miesto vaikas. Seneliai, kaip ir daugumos, iš kaimo. Deja, jų sodybos neišliko. Yra mamos sklypas sodininkų bendrijoje, Antakalnio gale. Jame šiais metais pradėjau auginti daržoves. Pasodinome pomidorų, agurkų. Tiesa, ilgą laiką buvau nusiteikusi prieš tokį užsiėmimą, kovojau su tėvais sakydama, kad tai brangu, nes reikia važiuoti laistyti, visko galima nusipirkti. Tačiau kai pasaulyje nežinia, kas darosi, ypač kai po E coli krizės baisu pirkti net agurkus, pradedi galvoti kitaip. Esu racionali, todėl nutariau, kad padirbėti sode yra labai nebloga treniruotė, užsiauginti savų krapų, agurkų ar dar ko nors – neabejotina nauda. Taigi pripažįstu savo ankstesnes miestietiškas klaidas ir žadu jų nekartoti (šypsosi.) Beje, jaučiu begalinį malonumą ravėdama. Man tai tarsi meditacija.
Reikia pradėti nuo savęs
Ne veltui sakoma, kad kuo daugiau žmogus užsimoja, tuo daugiau padaro. Grįžkime prie pokalbio pradžios, kokias išvadas padarėte kurdama filmą apie migraciją? Juk ši tema labai opi ir turbūt nerastume šeimos, kurioje nebūtų išvykusiųjų svetur.
Išvada tokia: kad ir kaip būtų sunku, geriau niekur nevažiuoti, likti savo šalyje, šeimoje. Tai pasakė visi filmo herojai. Juos galime laikyti mūsų emigrantų prototipais. Skirtumas toks, kad jie gyvena daug skurdesnėse šalyse, sunkesnėmis sąlygomis. Gruzija ir Moldova – ne Europos Sąjungos (ES) šalys, todėl žmonės, neturėdami vizų, važiuoja į Lietuvą, vėliau į kitas ES šalis, juos deportuoja atgal į Lietuvą, tada čia jie ieško pagalbos. Vieni nusikalsta, kali, kiti sulaukia paramos iš migracijos organizacijų, per vargus grįžta namo ir vėl kabinasi į gyvenimą savoje šalyje. Viskas iš naujo, sunkiai, tačiau su be galo skausminga patirtimi. Dažnas jau būna pardavęs namus, palikęs vaikus močiutėms ar kaimynams. Grįžta atgal pavargę ir fiziškai, ir morališkai, ištampytais nervais. Tačiau yra ir tokių, kuriems pasiseka. Emigracijos banga, bent jau Lietuvoje, neslūgsta. Nesėkmingų istorijų daugiau nei sėkmingų. Lietuvos problema – išsimokslinusių, savo žinias atiduodančių už keliais tūkstančiais didesnį uždarbį žmonių emigracija. Išsyk po studijų išlekia jaunimas. Tai nuostolis ne tik valstybei, bet ir mokesčių mokėtojams. Šiaip nesu už tai, kad žmogus tūnotų visą gyvenimą prilipęs prie savo tvoros kaip kerpė. Idealu, kai žmonės pasilaksto, pasimoko ir grįžta gyventi namo. Tai labai sudėtinga tema.
Ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje būtų gera gyventi?
Viskas yra mūsų pačių viduje. Jei susikuri gyvenimą, atrandi veiklą, kurią atlikdamas gerai jautiesi, gali gyventi bet kurioje vietoje. Jei manai, kad tau nesiseka ir nesiseks – taip bus, kad ir kur išvažiuotum. Nepasitikėjimą su savimi nusiveši visur. Išvažiavęs į Angliją ar kur kitur žmogus atsiduria kitoje aplinkoje, patiria stresą, susiima, suvokia, kad reikia eiti, siekti savo tikslo. Pažiūrėkime, kokius kryžiaus kelius nueina, kol susiranda darbą. Juk dažnai net nemoka kalbos, neturi darbo įgūdžių. O kodėl Lietuvoje nekovojama už save ir nedaroma to, ką išvykus? Nes čia patogiau lietuviškai bambėti, dejuoti ir ieškoti kaltų. Pasiduoti fonui, kuris emociškai neigiamas ir klampus, labai lengva. Tad manau, kad pirmiausia reikia susitarti su savimi, susikurti viziją arba tikslą ir pajudėti jo link nors per pėdą.
Ypatingas interviu
Rengiant laidą būna situacijų, kai reikia laikytis ypatingai, pasiruošti. Paskutinė tokia situacija buvo, kai Lietuvoje viešėjo Švedijos karalienė Silvija. Bemaž mėnesį iki jos vizito jau ruošėmės tam interviu. Iš viso to man pasirodė, kad karalienė bijo net savo šešėlio, yra daug pulta dėl savo tėvo praeities nacistinėje Vokietijoje, dėl karaliaus, apie kurio neva būtus ar nebūtus veiksmus klykia pasaulio spauda. Kasdien jai ant kulnų lipa paparacai, nuolat lydi gana nemažas pulkas protokolo žinovų ir piktų freilinų. Ne gyvenimas, o košmaras.
Buvo paruošti vieni klausimai, paskui paaiškėjo, kad jų negalima pateikti, nes tai neva išgąsdins karalienę. Žodžiu, buvo įdomu, ir tiek jaudinausi prieš tą interviu, kad iki pasirodant Jos Didenybei, išvis užmiršau, ką ir kaip turėjau pasakyti. Bet karalienė Silvija – šiltas ir malonus žmogus. Ji leido sau improvizuoti interviu metu ir viskas buvo ne taip baisu, kaip buvau nuteikta. O kalbant apie išvaizdą, savaime suprantama, kad tokiu atveju turi apsirengti tinkamai. Su džinsais karalienės nekalbinsi, bet pas pašnekovus važiuoju taip, kaip esu tą dieną apsirengusi. Iš tiesų drabužiams neteikiu daug reikšmės.
O ar užsukate į dėvėtų drabužių parduotuves?
Kodėl ne? Mielai ten nueinu. Juk dabar mada tolerantiška, gali derinti net visiškai nesuderinamus dalykus. Vienoje parduotuvėje radau Direso van Noteno sijoną. Kas žino tą vardą, supranta, kokio originalumo būna jo drabužiai. Ten kartais pamatau tokių dalykėlių, kurių nė su žiburiu nerastum parduotuvėse. O jei ir pavyktų, jie būtų neįperkami. Kartais užsukusi į tokias parduotuves paprasčiausiai nusiperku įdomių sagų, o
daiktą ištrenkiu lauk.
Gyveni ir mokaisi
Kokios žmogaus charakterio savybės jus labiausiai erzina?
Tinginystė. Mane labiausiai erzina žmogaus noras apgauti, vaizduoti ką nors, bet nedirbti. Tačiau komanda, su kuria kūrėme filmą apie migraciją, buvo nuostabi. Dirbome kaip vienas kumštis. Man patinka daug diskutuoti, keistis idėjomis. Nesu iš tų, kurie vadovaujasi principu „aš pasakiau ir šventa“. Sukuriu daug idėjų ir nebijau kvailai pasirodyti. Kai kurios mintys atkrenta, kai ką plečiame, bet kai visi jas aptariame, išeina daug puikių dalykų. Konflikto kūryboje nemėgstu. Nemanau, kad tai veda į gerą. Ir situacijas reikia valdyti. Kolegos apie mane sako: „Geležinės rankos, aksominės pirštinės.“ Viską darau švelniai, bet kietai.
Ar patinkate sau televizoriaus ekrane?
Tik visiški garbėtroškos ir ligoniai matydami save ekrane gali džiaugtis ir didžiuotis. Po kiekvienos laidos su kolegomis pasišnekame. Ateinu ir sakau: „Na dabar duosiu galvon.“ Paaiškinu, kad iš mano pusės buvo tai ir
tai blogai, o iš jūsų tai ir tai. Kiek gyveni, tiek mokaisi, bet, kaip sakoma, vis tiek kvailas miršti (juokiasi). Visiems neįtiksi
Sunku patikėti, juk televizijos padangėje seniai ne naujokė.
Taip. Daug kas nušlifuota, nes dirbu intensyviai ir nuoširdžiai. Vienų klaidų nebedarau, atsiranda kitų. Kaip ir kiekvienas žmogus, einu savo keliu, o ne svetimomis pėdomis. Kita vertus, visiems neįtiksi. Vieni alpsta nuo mano balso, kitiems nuo jo bloga. Specialiai nieko nedarau, kaip juokaujame, su tuo balsu ir valgau, ir miegu. Esu kokia esu. Nemoku meluoti ir vaidinti. Ir dėl to jau nesuku galvos, juolab kad jei laida ar jos vedėjas nepatinka, visada galima pasirinkti kitą.
Neteko girdėti, kad Violetos Baublienės pavardė būtų nuskambėjusi vadinamosios aukštuomenės elito vakarėlio skandalėlyje ar kokiame kitame bulvariniame kontekste. Ne paslaptis, kad tokiu būdu galima būtų pakelti laidos reitingus.
Šia prasme esu neįdomi. Reikėtų skirtis, veltis į skandalus, man tai juokinga. Tačiau mano vedamos laidos reitingai ir be to geri. Jei labai reikia, galiu pasakyti, kad ketinu skirtis su vyru, gal išeis skandalas (juokiasi).
