Neseniai viename interviu sakėte nepritariantis tiems, kurie bėga iš tėvynės į užsienį ieškoti patogesnio gyvenimo. Šiuo metu ir pats tapote savotišku emigrantu – dirbate Rusijos Sankt Peterburgo teatre „Baltiskij dom“. Kaip vertinate tokią savo padėtį?
Labai prastai. Manau, kad tai neteisinga. Jaučiuosi neteisus: dirbu svetimoje valstybėje, moku jai mokesčius, užuot dirbęs ir mokėjęs juos savai valstybei.
Ar turėjote galimybę rinktis kur dirbti?
Ne, neturėjau. Tai pirma tokia situacija mano gyvenime. Ši patirtis nežavi.
Reikalingi tik jauni žmonės
Papasakokite šiek tiek apie Sankt Peterburgo teatrą „Baltiskij dom“, kuriame dabar dirbate.
Su teatru esu pažįstamas dar nuo 1990-ųjų, kai su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi važinėdavome į festivalius. Kiekvienais metais šiame teatre vyksta tarptautiniai festivaliai. Teatras turi nemažai žiūrovų, bet jis labiau garsėja kaip festivalinis teatras.
Ar šio teatro publika skiriasi nuo Lietuvos teatro žiūrovų?
Man atrodo, kad publika, kuri ateina į spektaklius, visur yra panaši. Ji ieško pramogų ir poilsio, nes teatras yra viena pigiausių pramogų šiais laikais. Net kinas, ko gero, yra brangesnė pramoga.
Ar neskaudina jūsų, kaip menininko, tokia padėtis, kad dirbdamas teatre esate priverstas būti ne menininku, o lyg ir linksminti publiką?
Manęs neskaudina, nes aš ne menininkas, o pensininkas.
Šių dienų aktoriai karjerą baigia su didelėmis nuoskaudomis. Kaip manote, kodėl taip atsitiko?
Manau, mūsų profesija yra gana nedėkinga vyresniam žmogui, nes šiandienis teatras reikalauja ne tik ypatingo temperamento, bet ir daug sveikatos, energijos.
Scenai reikalingas jaunas žmogus. O kad toje scenoje būtų senyvas.... Nežinau, koks jis turėtų būti.
Beje, Rusijoje taip nėra. Štai ir Rimas Tuminas susikvietė senuosius Rusijos aktorius, kuriems po 90 metų. Jie puikiausiai jaučiasi scenoje. Pas mus tokių fenomenų nėra.
Kokią matote Lietuvos teatro ateitį, kai jauni aktoriai blaškosi tarp televizijos, reklamos, teatro, o vyresnioji karta greitai nurašoma?
Reikėtų klausti politikų, kokia Lietuvos ir kokia teatro ateitis.
Gyvenime daug problemų
Gruodį Rūta Oginskaitė pristatė knygą „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“. Kaip vertinate naująją knygą apie jus?
Kai R. Oginskaitė mane kalbino, tas etapas buvo gana keistas, net pats iki galo jo nesupratau. Bendravome gana gražiai. Man atrodo, kad Rūtos dėka išėjo tokia knyga, kurią visiems bus įdomu paskaityti.
Kiek knygoje skaitytojas ras jūsų asmeninio gyvenimo?
Jei turite omenyje santykius su moterimis – to nebus daug.
O koks jūsų gyvenimas užvėrus teatro duris?
Be teatro, šiandien mano gyvenime yra vienos problemos.
Gal galite paaiškinti?
Išeikite į gatvę, pažiūrėkite į pagyvenusius žmones ir pamatysite jų problemas. Kiek žmonių, kuriems per 60 metų, matome kad ir restoranuose? Jei matome, tai tik užsieniečius. O mes, lietuviai, pasenstame dar iki 60-ties.
O jūs taip jaučiatės?
Taip, deja. Ne tiek dėl visuomenės požiūrio, kiek dėl politinių ir gyvenimo realijų. Gaudamas pensiją jaučiu, kad pakliuvau į didelę aklavietę.
Gailisi pasirinkęs aktorystę
Jūsų dainos paliečia širdį, jas šiltai priima klausytojai. Ar dar ką nors kuriate ir ketinate įrašyti?
Kol kas neįrašinėju, nors yra paskatinimų. Šį tą brūkšteliu ant popieriaus, bet tai daugiau sau.
Jūsų dainos gana liūdnos, net šiek tiek dramatiškos. Ar jos atspindi dvasinę jūsų būseną, charakterį?
Visada buvau truputį besigraužiantis žmogus, optimizmu niekada per daug netryškau. Ir buvau, ir tebesu lyriškai minorinis.
Nemažai senosios kartos aktorių anuomet buvo vadinami bohema. Ar buvote vienas bohemos atstovų?
Turbūt ne. Patvoryje nesivoliojau, nemėgau ir ilgų kalbų apie meną, moteris, kūrybą. Buvau daugiau toks... pats sau katinas.
Jaučia skaudulį
Ar žiūrovai artimiausiu metu pamatys jus Lietuvos teatro scenoje?
Gal viename spektaklyje ir pamatys, bet daugiau siūlymų nesulaukiu.
Jus tai skaudina?
Žinoma, o kodėl turėtų neskaudinti?
Ar įsivaizduojate save be teatro?
Manau, kad galėčiau be jo apseiti, jei galėčiau apseiti be pinigų, kurie reikalingi išgyventi ir mokesčiams susimokėti.
Ar kada nors gailėjotės, kad pasirinkote aktoriaus profesiją?
Dabar – taip.
