Pakruojo rajone, netoli Latvijos sienos esančiame Striukų kaime gyvenančio ūkininko Gedimino Ališausko sodybos neįmanoma nepastebėti – senelių žemėje jis įkūrė unikalų gamtos kampelį, kuriame paprasti lauko rieduliai virsta stebuklingais akmenimis.
Pakruojo rajone, netoli Latvijos sienos esantis Striukų kaimas žinomas net už Lietuvos ribų, mat čia gyvenantis ūkininkas G. Ališauskas savo sodybą pavertė unikaliu muziejumi po atviru dangumi.
Pakruojo rajone, netoli Latvijos sienos esantis Striukų kaimas žinomas net už Lietuvos ribų, mat čia gyvenantis ūkininkas G. Ališauskas savo sodybą pavertė unikaliu muziejumi po atviru dangumi.
Muziejus po atviru dangumi
„Sergu akmenlige, bet ši liga nepagydoma, o ir gydytis nenoriu“, – taip apie savo aistrą iš lauko riedulių kurti neįtikėtiną grožį juokaudamas mėgsta pasakoti Pakruojo rajono ūkininkas Gediminas Ališauskas. Atokiame Striukų kaime gyvenantis vyras savo sodybą pavertė muziejumi po atviru dangumi, į kurį plūsta smalsuoliai ne tik iš atokių Lietuvos kampelių, bet ir turistai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Meksikos, Turkijos, Vokietijos, Norvegijos ir kitų šalių.
Jaukų gamtos kampelį pamėgo ir jaunavedžiai, ir menininkai, čia jau ne pirmą kartą rengiantys plenerus.
Kaip pasakojo prieš daugiau kaip du dešimtmečius senelių žemėje pradėjęs ūkininkauti G. Ališauskas, Pakruojo kraštas itin turtingas lauko akmenų. Kiekvieną rudenį ir pavasarį savo maždaug tūkstančio hektarų laukuose jis kartu su darbininkais prirenka šimtus įvairiausio dydžio ir formų lauko riedulių. Iš pradžių akmenis tiesiog palikdavo šalikelėje, kur juos susirinkdavo atvykėliai iš miesto ar aplinkinių kaimų, tačiau vėliau ir jam kilo mintis pasinaudoti šiais gamtos turtais. G. Ališauskas jau seniai pametė skaičių, kiek akmenų puošia jo sodybą, mat jais dabina ne tik aplinką, bet ir lauko rieduliais grindžia takelius, stato tvoras, šulinius.
G. Ališauskas jau seniai pametė skaičių, kiek akmenų puošia jo sodybą, mat jais dabina ne tik aplinką, bet ir lauko rieduliais grindžia takelius, stato tvoras, šulinius.
„Renki, vargsti, o kiti atvažiavę susirenka visą tavo triūsą, tad pradėjau viską tempti į savo sodybą ir iš akmenų bandyt kažką dėlioti“, – idėją kurti savotišką akmenų muziejų prisiminė pakruojietis.
Kiek akmenų puošia sodybos teritoriją, G. Ališauskas tikina net nebandęs skaičiuoti, nes tai beviltiška.
Iš pradžių kiekvienas naujas eksponatas turėjo savo vardą, o dabar tik patys didžiausi rieduliai turi tokią „privilegiją“. Dalis akmenų vis dar laukia savo eilės, kada ūkininkas jiems atras tinkamą vietą. Būna, kad laukti tenka ir trejus metus, bet būna ir taip, kad pats akmuo padiktuoja, kur turėtų stovėti.
„Viskas prasidėjo nuo to, kai sodyboje išsikasiau tvenkinį. Bičiulis landšafto specialistas Stanislovas Gilys pasiūlė iš supiltos žemių krūvos padaryti alpinariumą. Apdėjome akmenėliais, apsodinome gėlėmis, taip patiko, kad ir dabar negalime sustoti“, – šypsosi aukštaitis.
Nors panevėžietis S. Gilys skaičiuoja jau devintą dešimtį, bet energijos jam netrūksta. Dažnai ankstų rytą G. Ališauskas sulaukia jo skambučio, ar duos žmonių, ir prieš devynias jau stovi prie ūkininko namų durų. Taip jau kokie septyneri metai G. Ališausko sodyba kasmet tik gražėja.
Kiekvienas turi savo akmenį
Kadangi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ūkyje pats darbymetis, G. Ališauskui puoselėti sodybos grožį padeda ir sesuo Romualda Ališauskaitė-Lukauskienė. Dažniausiai ji pasitinka ir aprodo visiems smalsuoliams gražiausias sodybos kerteles.
„Čia liūtas, vienas mėgstamiausių brolio akmenų, mat pats gimęs po Liūto ženklu, čia varlė, Lietuvos žemėlapis, ten ropoja vėžliukas, o šitame akmenyje galima pamatyti net trijų mergelių įspaustas pėdas. Kai būna sunku, visada ateinu prie šio akmens, jeigu jau gamta kuria tokius stebuklus, aš irgi negaliu pasiduoti“, – šypsosi R. Ališauskaitė-Lukauskienė. R.Ališauskaitė-Lukauskienė, kaip ir jos brolis, gali nesustodama pasakoti apie kiekvieną sodyboje esantį riedulį.
R.Ališauskaitė-Lukauskienė, kaip ir jos brolis, gali nesustodama pasakoti apie kiekvieną sodyboje esantį riedulį.
Ji, kaip ir pats sodybos šeimininkas, galėtų valandų valandas pasakoti apie kiekvieną akmenį ir jo magišką galią. Net G. Ališausko ūkyje besidarbuojantys žmonės turi po savo akmenį. Visai neseniai atsirado ir ūkininko akmuo.
„Kartą grįžau po darbų, visi aplinkui kaip susitarę šypsosi ir mįslingai tyli, kol galiausiai pasakė, kad rado akmenį, panašų į mane. Jis stovi prie pat įvažos į sodybą ir svetingai pasitinka kiekvieną, bet kartu yra ir atokiau, kad kiekvienas galėtų, jeigu kas nors nepatinka, ir iškoneveikti akmenį“, – juokiasi sodybos šeimininkas.
Jo kolekcijoje ant senų girnų puikuojasi ir itin mėgstama moteriškų privalumų ir vyriškų pasididžiavimų kolekcija. Kaip šmaikštauja R. Ališauskaitė-Lukauskienė, kiekvienas gali pasirinkti norimo dydžio ir formos išlinkimus. Sodyboje akmenimis grįsti ne tik takeliai, tvoros, bet net ir šulinys, lauko baldai akmeniniai.
„Visi rieduliai – iš brolio laukų. Tik bibliotekininkės iš Pakruojo atvežė akmenukų iš Šventosios ir pora akmenukų – iš Karelijos, kuriuos parvežė bičiulis. Kaip juokaujam, tam, kad Gediminas nesigirtų, jog visi rieduliai tik iš jo laukų“, – šypsosi Romualda.
Stebuklingos gamtos galios
Ališauskų sodybą akį traukia ne tik įspūdingo dydžio ir grožio akmenimis, bet ir itin išpuoselėta aplinka: maždaug keturių hektarų teritorijoje – net penkiolika įvairaus dydžio alpinariumų, kuriuose nuolat žydi vienmetės ir daugiametės gėlės, šimtai dekoratyvinių krūmų ir medžių, fontanėliai, dailūs liepteliai, jaukios poilsio zonos, net meilės sala, kurią ypač pamėgo įsimylėjėliai.
„Gyvenime viskas sukasi ratu, tas amžinas gyvybės ratas ryškus ir čia. Šitas šimtametes pušis susodino ratu dar mūsų senelis. Jis vis sakydavo, kad kai pasensiu, čia sėdėsiu ir žiūrėsiu, kaip dirba žemę mano anūkai. Šių dienų jis nesulaukė, bet gal žiūri iš aukštybių“, – filosofiškai nusiteikusi moteris.
Būtent po šiomis pušimis įrengtoje pavėsinėje sodybos šeimininkai mėgsta pavaišinti savo svečius ekologiška vaistažolių arbata. Jų jau keletą metų užsiaugina patys – net įsirengė vaistažolyną, kuriame veši per trisdešimt rūšių vaistažolių: čiobrelių, jonažolių, juozažolių, mėtų, melisų… Ūkininko sodybą puošia daugybė alpinariumų, kurie žydi kone ištisus metus. Kai kuriuose jų įrengti net specialūs takeliai moterims ir atskirai vyrams.
Ūkininko sodybą puošia daugybė alpinariumų, kurie žydi kone ištisus metus. Kai kuriuose jų įrengti net specialūs takeliai moterims ir atskirai vyrams.
„Čia stovėjo senelio dar statytas molinis tvartas, bet prieš dešimt metų nuvirto vienas tvarto šonas, netrukus ir kitas. Brolis dar svajojo atstatyti tvartą, bet galiausiai nusprendė palikti dar tvirtus akmeninius pamatus ir čia įkurti vaistažolyną“, – „Sekundei“ pasakojo moteris.
Gamtos galių pasisemti sodybos šeimininkai kviečia ir į už sodybos esantį lauką, apsuptą alpinariumų. Į kuriuos užlipti galima dviem takeliais: moterų ir vyrų. Moterims skirtas takelis iš abiejų pusių apsodintas gėlėmis, kad netyčia suklupus, būtų minkšta kristi, o vyrų – grįstas tik akmenukais.
Lauko viduryje – iš akmenų sudėliota mandala: maždaug dvidešimt tonų sveriantis akmuo ratu apsuptas 32 mažesnių akmenų. Pastatyti tokį galiūną prireikė net keturių traktorių.
Ne vienas sodyboje apsilankęs svečias įsitikino mandalos galiomis. Akmenys yra tarsi gyvi ir skleidžia nepaaiškinamą energiją. Kitiems ši vieta primena Anglijoje esantį Stounhendžą, seniausią observatoriją ir gydymo bei maldų vietą.
„Būna, kad po triukšmingų vaikų ekskursijų jaučiuosi itin išsekusi, bet kai ateinu čia ir bent dešimt minučių prisiglaudžiu prie akmens, nuovargio tarsi nebūta. Nors sunku tuo patikėti, bet šie akmenys tikrai turi stebuklingų galių“, – kalbėjo R. Ališauskaitė-Lukauskienė.
Lietuviško palikimo saugotojai
Šalia lietuviškojo Stounhendžo ant kalvelės pastatytas kryžius, nuo kurio tarsi nori atsiplėšti žmogus. Šią skulptūrą sukūrė skulptorius Saulius Zapalskis.
Akmenys..„Žmogus nuo savo likimo negali pabėgti. Kad ir koks būtų žmogui užkrautas kryžius, jį tenka tempti visą gyvenimą“, – pagrindinę brolio idėją pastatyti tokią skulptūrą įvardijo Romualda.
Jos brolis Gediminas visaip mėgino pabėgti nuo ūkininkavimo, bet gyvenimo aplinkybės taip susiklostė, kad vis tiek teko grįžti į tėvų ir senelių žemę. Striukų kaime prabėgo ir visa jo bei sesers vaikystė, nors Gediminas gimė dar Sibire, ten buvo ištremti ir seneliai, ir tėvai.
Prieš keletą metų į gimtinę grįžo ir Romualda. Jos teigimu, dabar ji savęs nebegali įsivaizduoti gyvenančios mieste. Gyvendama gamtos apsuptyje moteris atrado talentą kurti, netrukus turėtų pasirodyti ir jos poezijos knygelė.
Aplinkiniai iš pradžių gana skeptiškai žiūrėjo į ūkininko aistrą grožį kurti iš riedulių. Kai kurie net kreivomis šypsenomis nulydėdavo Gediminą, kai šis nevalgęs ir negėręs kone visą dieną triūsdavo, kol iš žemės gelmių ištraukdavo didesnį akmenį.
Dažnai dėl šio savo pomėgio sugadindavo ir žemės ūkio techniką. Tačiau dabar žmonės mielai skuba į pagalbą ar atiduoda senelių ar tėvų sodybose rastus senus rakandus.
Ūkininkas senų buities daiktų ir žemės ūkio padargų muziejui net skyrė klėtį ir dalį kiemo. Klėtyje galima rasti karo laikus menančių šalmų, benzinui skirtų kanistrų, įvairių senų buities rakandų, tarp kurių – net šimtą metų skaičiuojantis lininis austas rankšluostis ar net iš Sibiro tėvų atsivežta virtuvinė spintelė.
„Šią spintelę, kai dar buvome maži, raginome tėvus išmesti, nes Akmenys. Šulinys.jau ir aplūžusi, nedaili, tačiau jiems tai buvo be galo svarbus prisiminimas, dabar mes ją saugome kaip brangiausią relikviją“, – rodydama į vieną vertingiausių jų šeimai eksponatų pasakojo R. Ališauskaitė-Lukauskienė.
Tarp gausybės senų rakandų yra net dailiai išpaišytos senos rogės. Sklinda legenda, kad jomis važinėjosi pats svieto lygintojas Tadas Blinda, tačiau ar tai tiesa, vargu ar kas gali atsakyti.
Sodybos šeimininkas kasmet sau pasižada, kad jau daugiau nieko nebedarys, gražins ir puoselės tai, kas jau sukurta, tačiau pažadus tesėti nelengva, kai aplinkui tiek daug gražių riedulių. Išpuoselėtoje sodyboje menininkai mėgsta organizuoti įvairius plenerus, tad grožybių tik daugėja.
„Sodybos gražinimas man savotiška meditacija, o ir gyventi bei dirbti tokioje aplinkoje daug maloniau“, – šypsosi svetingas aukštaitis.
