Kai mano šeimininkas nuo būdos atsegė grandinę, kuria buvau pririšta, ir pradėjo mane vesti, iš pradžių nudžiugau. Pamaniau, kad einame pasivaikščioti. Tomis retomis progomis, kai šeimininkas mane kažkur išsivesdavo, aš pasijusdavau reikalinga, laisva, nosimi gaudydavau kiekvieną naują kvapą. O dabar tokio pasivaikščiojimo norėjosi kaip niekad - juk aš prieš mėnesį tapau mamyte. Mano mažylė Punča buvo visas mano rūpestis. Netikėtas išėjimas su šeimininku man sukėlė tik džiaugsmą ir viltį. Mano mergytė kiek įkabindama caksėjo šalia. Kai ji pavargo ir pradėjo atsilikti, o aš, žinoma, tuoj pat lėtindavau tempą, šeimininkas paėmė ją ant rankų ir likusį kelią nešė.
Mes niekur nestoviniavome, man nebuvo leista uostinėti kitų šunų paliktų žinučių ar tiesiog įkvėpti gryno oro. Mes ėjome kažkur tikslingai ir skubiai. Priėjome mišką. "Pagaliau, - pagalvojau, - čia man tikriausiai leis palakstyti." Bet manęs nepaleido ir nepaisydamas mano noro apsiuostinėti, šeimininkas mane vedė tolyn. Gilyn į mišką. Nuvedė ten, kur nepraeina joks žmogus. Pradėjo rišti mano grandinę prie atokiausio medžio. Pradėjau nerimauti... Kelis kartus apvyniojęs mano grandinę aplink medį, jis pradėjo tolti nuo mūsų. Atrodė, kad mano širdis tuoj sprogs iš baimės, skausmo ir nežinios. Kelis kartus maldaujamai suamsėjau, bet jis net neatsisuko. Lyg pabrukęs uodegą jis spruko šalin.
Punča nuo tokios ilgos kelionės smarkiai išalko. Palindo man po pilviuku ir pradėjo valgyti. Likau svetimoje vietoje viena, susaistyta grandinės ir su kūdikiu ant letenų. Dienas keitė naktys, naktis keitė dienos. Jau nežinau, kiek dienų buvau nevalgiusi. Vos bepastovėjau ant kojų. Kai lydavo, mano mažylė susirangydavo man į pilvą. Visas mano turtas. Po lietaus ant lapelių likdavo mažos balutės, kurias godžiai išlaižydavau. Tikriausiai, jų dėka ir likau gyva. Mano mažylė kas kelios valandos vis prašydavo valgyti. Bet pati negaudama maisto negalėjau jo pakankamai prigaminti ir savo mergytei. Vis dažniau mano Punča imdavo cypsėti iš bado, o aš negalėjau jai niekuo padėti. Man pasidarė baisu! Jutau, kad greit mirsiu. Supratau, kad bet kurią akimirką mano kūdikis gali likti vienas. Kad bet kada užmigusi galiu nebeatsibusti. Nebegalėsiu jos sušildyti... Pamaitinti...
Iš visų jėgų bandydama nesudėti bluosto, kad neužmigčiau amžiams, aš netyčia prisnūdau ir mane pažadino šaižus Punčos viauksėjimas. Nubudusi aš išgirdau kažką lyg ateinant. Negalėjau patikėti savo akimis, kai pamačiau prie mūsų artėjantį žmogų. "Šeimininkas!" - akimirką šmėstelėjo man. Bet aš klydau – žmonės, kurie skubiai artėjo prie manęs, man buvo nepažįstami. Jų veiduose mačiau išgąstį ir nuostabą... Jie kažką man nesuprantamai kalbėjo ir skubiai rišo grandinę nuo medžio. Kai jie mane išvedė iš miško, aš netgi giliau įkvėpiau. Atrodė, kad šimto kilogramų našta ir visą kūną kaustanti baimė rankos mostu buvo nuvytos šalin.
Tie nuostabūs žmonės atvežė mus ten, kur kieme lakstė dar daugiau tokiu kaip aš. Jie atrodė linksmi, daug kalbėjo, einant man pro šalį visi norėjo kažką papasakoti, o aš tuo metu norėjau tik pavalgyti ir išsimiegoti... Dabar aš ir mano Punča gyvename "Linksmosiose pėdutėse". Kasdien gaunam paėsti, bet alkio jausmas mums vis tiek ne svetimas. Čia aš neturiu kaklą spaudžiančios grandinės. Čia ir aš ir mano mažylė esame mylimi, mumis čia rūpinasi, vertina mano žvilgsnį, kasdien kartoja, kokia aš nuostabi kalytė. O aš džiaugiuosi tai girdėdama ir glaudžiuosi visu kūnu. Jau pamiršau žmogaus, buvusio šeimininko, man padarytą skriaudą. Nes aš esu šuo! Dievas man davė atlaidžia ir nemokančią apgaudinėti širdį.
