„Supratome, kad negalime vienas be kito“, – drąsiai taria Simona, kurios ranką jau puošia Marijaus įteiktas sužadėtuvių žiedas.
Nuo šių metų gegužės į romantišką draugystę pasinėrusi Simona tvirtina, kad projekte jiedu vienas kitą laikė bičiuliais. „Galop viskas išsivystė į kai ką daugiau. Kurį laiką nebendravome, o paskui vėl ėmėme susitikinėti“, – pasakoja pašnekovė.
- Mėgavotės pasimatymais?
- Į pasimatymus eiti būtų buvę keista, juk projekte kartu gyvenome. Tiesiog susitikdavome, bendraudavome, kol supratome, kad esame vienas kitam labai reikalingi. Mudu vienas kitą palaikome. Ir džiaugsme, ir varge – visur kartu. Tam tikros gyvenimo situacijos parodė, kad šiuo žmogumi galiu pasitikėti.
- Projekte teko kartu gyventi. Ar ir dabar dalijatės bendra buitimi?
- Taip, mes kartu gyvename. Nėra ko laukti. Kadangi jau matėme vienas kitą įvairiose situacijose, tai nebuvo kažkas naujo. Jis man buvo savas. Su juo jau buvau pragyvenusi du mėnesius. Aišku, negaliu teigti, kad niekas neerzina. Ar aš kokį daiktą ne ten padėjau, ar jis kažką man reikalingo išmetė – tiek mane, tiek jį kažkokios smulkmenos kartais sunervina.
- Jūsų abiejų tėvai stebėjo judu per televiziją. Kaip reagavo į žinią, kad vėl susiėjote?
- Labai džiaugėsi. Kadangi nereikėjo tėvų pažindinti su savo vaikinu, man pačiai buvo ramiau. Tiek mane, tiek jį mudviejų tėvai pažinojo, juk visą vasarą turėjo stebėti per televiziją. Tad viskas buvo labai paprasta.
- Šou žiūrovai pastebėjo, kad Marijus – energingas, nenuspėjamas ir puikų humoro jausmą turintis žmogus. Kaip įvyko piršlybos?
- Vakare jo laukiau grįžtančio iš darbo. Buvau labai pavargusi, tad užmigau. Grįžęs namo Marijus ėmė mane žadinti. Aš nenorom prabudau, net nenorėjau bendrauti. Tačiau jis neatstojo, vis kartojo, kad į jį atsisukčiau. Atsisukusi pastebėjau, jog rankoje laiko žiedą. Jam paklausus, ar tapsiu jo žmona, negalėjau patikėti. Pasimečiau, ėmiau klausinėti – „Tu čia rimtai?“. Ne kiekvieną dieną juk pasiperša. Kai supratau, kad jis nejuokauja, nedvejodama sutikau.
- Ar paaiškino, kodėl būtent jums miegant sugalvojo žengti tokį svarbų žingsnį?
- Tiesiog sakė, kad taip sugalvojo. Viskas gavosi spontaniškai. Nebuvo jokios pompastikos. Tiesiog mes tokie – Simona ir Marijus. Na, kaip kitaip?
- Ar jau pasikalbate apie tolimesnę ateitį – namus, vaikus?
- Kol kas tikrai negalvojame apie vaikus. Na, taip, padiskutuojame apie ateitį. Tačiau pirma reikia abiem pabaigti mokslus, abu dirbame. Norime susikurti tvirtą pagrindą.
- Jums abiem po vos kiek daugiau nei dvidešimt. Tokiame jauname amžiuje tuoktis dabar ryžtasi retas. Supratote, kad tai jums skirtas žmogus?
- Esame jauni. Pati kartais pagalvoju, kad man dar tik 21-eri, o jau tiek visko turiu ir tiek visko noriu pasiekti. Mes abu esame šeimos žmonės. Nerūpi mums tie išsilakstymai. Aišku, ir dabar išeiname su draugais, vienas kito nevaržome, suteikiame laisvę. Tiesiog mums gera kartu. Todėl kuriame savo šeimą.
- Paminėjote, kad vienas kitam suteikiate laisvę. Tačiau tikiu, kad turite ir begalę bendrų pomėgių.
- Mums smagu vakare pasigaminti valgyti, griūti į lovą ir įsijungti filmą. Tai mūsų pramoga ir atsipalaidavimo būdas. Tačiau yra ir nesutampančių pomėgių. Pavyzdžiui, Marijus nemėgsta eiti į kiną, o aš dievinu. Nieko baisaus, šiai pramogai kviečiuosi jo seserį. Mes abi esame kino fanės.
- Ar vis dar pasikalbate apie savo tarpusavio santykius dalyvaujant projekte? Ar pamąstote, ką darytumėte kitaip?
- Viskas jau per metus išdiskutuota, išgyventa, išanalizuota. Tiesiog čia įvyko mūsų pažintis, likimas mus suvedė.
