Dabar turėtumėte aktyviai ruoštis konkursui. Ar karas pakoregavo jūsų planus, ar vis dar ruošiatės „Eurovizijai“ pasislėpę?
Pasiruošimą, žinoma, apsunkina karas. Tačiau pagrindinis mūsų noras dabar – kad karas baigtųsi, o visi mūsų pažįstami ir artimieji liktų gyvi. Tikiu, kad pergalė mūsų, kitaip ir būti negali.
Gyvenate Kijeve, kur kasdien girdisi sirenos ir sprogimai. Kas padeda išlikti tokiu sunkiu metu?
Sukūrėme savanorių organizaciją, jau turime 20 žmonių. O mes padedame žmonėms susirasti pastogę, transportuoti, persikraustyti, susirasti vaistų – dabar labai svarbu. Per daug žmonių rytiniuose regionuose tebėra okupuoti ir negali sau nusipirkti vaistų ir netgi turi problemų su maistu. Stengiamės padėti išspręsti visas šias problemas.
Periodiškai lankausi Ivano Frankivske, nes ten yra keletas mūsų savanorių. Būtent todėl padedame moterims ir vaikams saugiai pasiekti ir įsikurti Vakarų Ukrainoje, taip pat kirsti sieną.
Taigi savanorystė, pagalba mūsų kariuomenei ir kūrybiškumas padeda man kontroliuoti save.
Man atrodo, kad kiekvienas ukrainietis dabar daro viską, kad kažkaip paremtų mūsų kovotojus. Nuo to priklauso mūsų bendra pergalė prieš priešą. Mūsų MS KylymMen įstojo į ginkluotųjų pajėgų teritorinės gynybos gretas. Dabar jis gina Ukrainos sostinę nuo okupantų.
Šiandien daugelis žvaigždžių, ypač išvykusių uždarbiauti į agresoriaus šalį, apie karą Ukrainoje tyli. Ką tu manai apie tai?
Tikiu, kad jie neturi kelio atgal į Ukrainą. Kiekvienas ukrainietis, gerbiantis savo valstybę, žmones, nestovi nuošalyje, palaiko vienas kitą. Tie, kurie liko agresoriaus šalyje ir tiesiog stebėjo civilių, vaikų žudymą ir ištisų miestų naikinimą savo tėvynėje, tapo šio nusikaltimo bendrininkais.
Jūsų daina „Stefania“, su kuria vyksite į „Euroviziją“, dabar įgavo kiek kitokią prasmę. Ji tapo labai populiari socialiniuose tinkluose, ukrainiečiai jai filmuoja patriotinius vaizdo įrašus.
„Stefania“ yra daina apie mano mamą, aš ją skyriau jai. Bet mūsų daina tapo padėkos daina ne tik jai, dabar „Stefania“ skamba visoms mamoms, kurios rūpinasi savo vaikais ir saugo juos nuo karo rykštės.
Sakėte, kad neabejotinai tikite mūsų pergale. O ką išvis darysi, kai išgirsi kiekvienam ukrainiečiui tokius brangius žodžius: „Mes laimėjome!“?
Dėkosiu mūsų ginkluotosioms pajėgoms už šią pergalę ir pamatysiu visą savo šeimą, su kuria dabar negaliu susitikti.
Ką tokiu metu pasakytumėte ukrainiečiams?
Mane maloniai nustebino visa šalis, dar nemačiau tokios santarvės. Noriu pasakyti tik viena: mes tikrai laimėsime! Kiekvienas iš mūsų dabar turi dėti visas pastangas, palaikyti vieni kitus ir eiti į pergalę!
