Tyrimai atskleidė, kad vien iš skambesio net ir geriausi muzikantai negali atspėti, ar jie groja senu instrumentu, ar pagamintu praėjusią savaitę.
Gerai žinome, kad Stradivarijaus smuikai yra vieni iš vertingiausių per visą istoriją pagamintų instrumentų – kolekcininkai pasiryžę už juos mokėti kosmines sumas.
Vis dėlto, pasirodo, kad koncertų metu muzikantai vien iš skambesio negal ėtų atsakyti, ar jie groja 3000 metų senumo Stradivarijaus smuiku, ar instrumentu, pagamintu prėjusią savaitę, rašo telegraph.co.uk. Dar daugiau – vertinant vien tik grojimo kokybę, virtuozas dažniau rinktųsi modernų instrumentą vietoje šimtametės brangenybės.
Šie neįtikėtini rezultatai paaiškėjo po Claudios Fritz atliktų eksperimentų. Juos Paryžiaus universiteto mokslininkė atliko 2010 metais, per tarptautinį smuikininkų konkursą Indianapolyje. Mokslininkė paprašė 21 mizikanto sugroti šešiais skirtingais smuikais – trimis moderniais ir trimis senoviniais, pagamintais garsiausių maestro. Vienas smuikas buvo pagamintas dar 1740 metais Guarneri del Gesu, o kiti du – Antonio Stradivarijaus dirbtuvėje apytiksliai 1700 metais.
C. Fritz pasrinko erdvų kambarį, pritamdė šviesas ir muzikantams instrumentus padavinėjo atsitiktine tvarka. Eksperimento dalyviai privalėjo dėvėti suvirintojo akinius ir buvo atskirti užuolaida. Kiekvienas turėjo sugroti kiekvienu intrumentu ir surikiuoti juos skambesio kokybės (apibrėžiamos tinkamumo groti, atsako, tono spalvingumo ir kitomis charakteristikomis) tvarka nuo skambančio geriausiai iki skambančio prasčiausiai. Kiekvieno buvo prašoma atsakyti, kokį instrumentą rinktųsi jis pats.
„Visiškai apakinti muzikantų mes negalėjome, nes būtų pernelyg sutrikdytas jų aplinkos suvokimas. Dėvėdami suvirintojo akinius jie galėjo įžiūrėti instrumento kontūrus, tačiau iškalbingų žymių ir dekoracijų nematė“, – pasakojo eksperimento sumanytoja ir vykdytoja.
Tam, kad paslėptų nuo senų instrumentų sklindantį specifinį aromatą, kiekvieno smuiko – tiek seno, tiek naujo – atramą smakrui mokslininkė iškvėpino kvepalais.
„Proceedings of the National Academy of Sciences“ žurnale publikuotame straipsnyje C. Fritz savo ir kolegų tyrimo rezultatus pavadino „sukrečiančiu iššūkiu visuotiniams įsitikinimams“. Smuikininkai daugiausiai rinkosi naujai pagamintus instrumentus, o mažiausiai populiarūs buvo smuikai, pagaminti Stradivarijaus. Atsakydami, kurį instrumentą iš šešių jie rinktųsi, eksperimento dalyviai negalėjo įvardyti, ar pasirinko seną, ar naują smuiką.
Tyrėjai, analizuodami eksperimento rezultatus, nerado jokio sąryšio tarp smuiko vertės bei amžiaus ir to, kokią vietą jiems skyrė eksperimento dalyviai savo prioritetų sąrašuose. Skamba šokiruojančiai, bet trijų senų instrumentų piniginė vertė (maždaug apie 10 mln. dolerių) yra šimtąkart didesnė už naujų smuikų kainą, o skambesio kokybė ne tik nėra prastesnė, o kai kuriais atvejais dar ir geresnė už garsą, išgaunamą senaisiais, beprotiškai brangiais instrumentais.
„Nesvarbu, ar smuikas yra senas, ar naujas. Svarbu, ar jis yra geras, ar blogas smuikas. Daug modernių smuikų gamintojų dirba tiesiog puikiai“, – pagyrų šiuolaikiniams smuikų gamintojams negailėjo C. Fritz.
