Gegužės 19-23 dienomis Vilniaus mažajame teatre vyks teatro debiutų festivalis Tylos! Festivalio metu bus pristatomi Lietuvos Teatro ir Muzikos Akademijos baigiamieji darbai, nepriklausomų trupių debiutai ir dvi svečių iš užsienio pasaulinės teatro premjeros. Apie savo studijas, pirmąjį debiutą ir pasaulinę premjerą pasakoja Latvijos teatro „Dirty Deal“ režisierius Girts Solis ir Didžiosios Britanijos nepriklausoma artistė Tamar Broadbent.
Girts Solis – nepriklausomo Latvijos teatro Dirty Deal pradininkas, pirmasis aktorius ir režisierius. G. Solio spektaklio „Hero Of The Day” premjera Tylos! festivalyje gegužės 22d.
Kaip atsirado Dirty Deal teatras?
2004 metais o aš kaip tik tais metais baigiau studijas ir turėjau įsidarbinti valstybiniame lėlių teatre, bet su bendrakursiais nutarėme, kad norime steigti savo, nepriklausomą teatrą. Dirty Deal tuo metu buvo populiari kavinė, kuri turėjo tinkamas patalpas. Pasikalbėjau su savininkais ir jie sutiko pasidalinti erdve. Taip po truputį ir pradėjome. Negaliu pasakyti, kad buvo labai sunku, palaipsniui prisijungė daug suinteresuotų, talentingų žmonių, kurie ir pastatė šį teatrą ant kojų. Šiandien Dirty Deal vienas iš kelių nepriklausomų Rygos teatrų, garsėjantis eksperimentine, inovatyvia medžiaga ir pastatymais. Džiaugiuosi, kad buvau čia nuo pradžių ir turėjau galimybę kurti.
Festivalis Tylos! skirtas baigiamiesiems studentų darbams ir nepriklausomiems debiutams pristatyti. Pačiam teko studijuoti keliose skirtingose šalyse, ar skyrėsi studijų kokybė ir įgyta patirtis, praktinės žinios?
Aš baigiau Kultūros akademiją Latvijoje, o po to studijavau teatro mokykloje Belystoke, Lenkijoje. Skirtumas buvo didžiulis. Lenkijoje be abejo ir rinka didesne, bet įspūdį paliko tai, kad ten į studijas žiūrima koncentruotai, Belystoke, kuris tokio dydžio kaip jūsų Šiauliai, yra trys skirtingi teatrai. Jų buvimas natūraliai kuria bendruomenę, skatina produktyvumą ir įvairovę. Taip pat atsakingai žiūrima į specializacijas, kadangi mano sritis – lėlininkystė, būtent Lenkijoje gavau daugiausiai žinių ir patirties. Latvijoje apie viską kalbama ir mokoma bendriau – Kultūros akademijoje ruošiami ir teatro ir muzikos ir šokio profesionalai todėl srities specializacija ne tokia ryški. Studijuojant Belystoke teko susipažinti su studentu iš Izraelio, kuris pasakojo, kad jų šalyje studentai stoja ne į tam tikrą specialybę, o į bendrą meno mokyklą ir turi galimybę pasirinkti dominančia sritį jau bestudijuojant. Štai, kad ir jis pats, pradėjo nuo animacijos, paišymo, o baigė studijas kaip lėlininkas. Manau, kad tai irgi labai geras formatas, nes žmonės, kątik baigę mokyklą gal ne visai supranta, ar jų trokštama profesija yra išties tai, ką jie sugebės ir norės daryti ateityje. O toks būdas leidžia įsigilinti ir pabandyti viską po truputį.
Ar atsimeni savo debiutą? Koks jis buvo?
O taip. Tai buvo dar studijų Latvijoje metais Valstybiniame Lėlės teatre. Su geru draugu pastatėme spektaklį pagal švedų autorės Barbro Lindgren istorijas vaikams. Buvo labai jaudinantis momentas. Aš ir vaidinau ir režisavau. Į pirmąjį darbą sudėjau tiek visko, kad po to kritikai sakė, jog iš to bent penkis skirtingus spektaklius galima buvo pastatyti (juokiasi). O man tai skambėjo kaip komplimentas. Dar ir dabar vis prisimenu tą spektaklį ir jo motyvus ar idėjas vis galvoju panaudoti ateities projektuose. Todėl nemanau, kad tai buvo kažkoks prisvilęs blynas. Atvirkščiai, didžiuojuosi savo drąsa ir įžulumu ir tą debiutą laikau labai naudingu.
Ko galėtumei palinkėti Lietuvos debiutantams? Gal turi kokių patarimų?
Svarbiausias patarimas, kurį galiu duoti – nesustoti vienoje vietoje. Teatro pasaulis labai platus, geografine prasme. Labai įdomių dalykų vyksta Prancūzijoje, kitose vakarų Europos šalyse. Manes asmeniškai nedomina postsovietinės temos, kurių gausu Latvijoje, Lenkijoje ir turbūt Lietuvoje. Juk yra ir kitokių žanrų, formų sprendimų. Linkiu jaunimui judėti, tyrinėti, jei tik gali – važiuoti, nors ir trumpam. Tai nebūtinai turi daug kainuoti, yra tūkstančiai nemokamų vasaros stovyklų, mokymų ir tt. Linkiu pasinaudoti esamomis galimybėmis.
Tylos! festivalyje pristatysi savo režisūrinį darbą pavadinimu „Hero Of The Day“. Apie ką jis?
Tai spektaklis, kuris kalba apie televizijos įtaką, o gal net žalą žmogaus gyvenimui. Jame persipins lėlės ir tikri aktoriai, nes juk realybės šou laikais labai sunku suprasti, kas yra tikrasis žmogus, o kas tik iškamša. Aš pats dirbu televizijoje, kuriu reklamas, matau tą virtuvę iš vidaus, todėl ši tema jau seniai sukosi mano galvoje. Televizija šiandien kovoja prieš internetą dėl auditorijos dėmesio, bet metodai, kuriuos jie naudoja, mano nuomone, yra labai rizikingi, neatsakingi. Būtent apie tai ir kalbame spektaklyje. Šiuo metu jis yra statomas, repetuojame, todėl apie konkretų formatą dar nepasakosiu. Norėčiau sakyti, kad tai bus komedija, bet neišvengsime ir tragiškų elementų.
Ar lauki pasirodymo Lietuvoje?
Net labai! Bus išties įdomu, nes juk ir mes būsime debiutantai. Pirmąkart tenka spektaklio premjerą rodyti užsienio šalyje. Nekantrauju pats pamatyti ir jūsų publikai pristatyti savo darbą.
Tamar Broadbent, monomiuziklo „All By My Selfie“ kompozitorė ir atlikėja. Tamara festivalyje pasirodys gegužės 20d.
Papasakok, koks buvo tavo muzikinis kelias, kodėl susidomėjai komedija?
Pirmąjį miuziklą parašiau dar tuomet kai studijavau anglų kalbą Bristolio universitete. „Pierced“ buvo tikra sėkmė, jis pasakoja apie penkių paauglių vasarą iškart po mokyklos baigimo, apie tai, kaip jie beprotiškai ir kartais nereikalingai pameta galvas vienas dėl kito, apie tai, kaip pirmąkart smagu ir baisu gyventi be tėvų priežiūros, apie svajones pateikti į X Faktorių ir apie socialinių tinklų vergiją. „Pierced” buvo pristatytas Londono publikai ir sulaukė puikių atsiliepimų, miuziklo teminė daina „17 Drafts”, laimėjo keletą nominacijų miuziklų apdovanojimuose. Tiesa sakant, dar dvi mano dainos dalyvaus nacionaliniame konkurse šiais metais, o po finalo skrisiu tiesiai į Vilnių - bus smagi savaitė!
Praėjusią vasarą dalyvavau Edinburgo festivalyje su savo pirmuoju solo šou „Almost Epic“ – tai kol kas didžiausias mano pasiekimas. Dažnai koncertuoju, kaip komediantė-kompozitorė Londono teatruose, kabaretuose, miuzikluose ir nuolat dalyvauju įvairiose dirbtuvėse, įsiveliu į kūrybinius bendradarbiavimus su kitais Londono artistais. Mane visąlaik domino muzikinė komedija, tai mano sritis. Patinka pasakoti linksmas istorijas, nebijau pasijuokti iš savęs ir prajuokinti publiką. Labai džiaugiuosi, kad dirbu, tai ką mėgstu.
Muzikinis teatras kol kas yra pakankamai retas reiškinys Lietuvoje. Papasakok daugiau apie šį žanrą, ar jis populiarus Didžiojoje Britanijoje?
O taip, muzikinis teatras čia tikrai populiarus. Tiesa žmonės dažnai šį žanrą asocijuoja su didžiulėmis Vest End’o produkcijomis, rankų papurtymais ir “Liūtu Karaliumi”. Naujasis muzikinis teatras, ar jo banga, kurią aš atstovauju, visai ne toks. Ne toks populiarus…(juokiasi) Bet daug turtingesnis ir įdomesnis! Londone gyvena daugybė kompozitorių, kurie geba kurti naujus, jaudinančius, inovatyvius pasirodymus, o ir žiūrovai, pagaliau, vis labiau domisi šiuolaikinėmis kompozicijomis, medžiaga. Kaip ir visur, ko gero, Didžiojoje Britanijoje sudėtinga gauti privataus kultūros projekto finansavimą. Tačiau matyti prošvaisčių, atsirado organizacijos Mercury Musical Developments ir Perfect Pitch, kurios padeda jauniems kūrėjams. Taip pat vyksta konkursai ir Kultūros Taryba teikia finansavimą. Pastatyti spektaklį Londone yra ypatingai brangu, čia reikia išmonės ir talento, išlieka stipriausi.
Kuo ypatingos Didžiosios Britanijos teatro mokyklos? Kokie tavo studijų prisiminimai?
Aš baigiau Centrinę Kalbos ir Dramos mokyklą, apie kurią išliko tik šilčiausi prisiminimai. Turėjau puikius vaidybos mokytojus. Manau, kad visos teatro mokyklos naudingos tik tiek, kiek tu pats sugebi iš jų pasiimti, net nekalbu apie praktinius įgūdžius. Man labai svarbu pažintys, kontaktai ir draugai, kuriuos susiradau būtent studijuodama. Jei būčiau viena, turbūt nebūčiau tiek pasiekusi. Smagu, kai kažkas dirba kartu, tave nuolat įkvepia. Be abejo, priemonės, kurias mokykla suteikia taip pat turi daug reikšmės. Pavyzdžiui studijuodama Bristolio Universitete turėjau galimybę naudotis visa jų teatro infrastruktūra, paslaugomis – tai neapsakoma patirtis. Svarbu ir tai, kad Didžiojoje Britanijoje baigus mokyklą ir toliau gali tobulėti. Kiekviename didesniame miestelyje rasi įvairių kursų, mokymų, būrelių. Štai aš ką tik baigiau klounų kursus! Svarbu nuolat ugdyti savo įgūdžius.
Ar atsimeni savo pirmąjį aritstinį debiutą? Koks jis buvo?
Aš labai daug vaidinau vaikystėje, dramos būreliuose, todėl negaliu atsiminti to tikrojo debiuto scenoje. Užtat aš labai aiškiai pamenu savo pasirodymą Ediburge (tarptautiniame „Fringe“ festivalyje – aut. pastaba) ir pirmąjį kartą kai teko vaidinti televizijos studijoje. Tai buvo nenusakoma patirtis ir aš nė už ką to neiškeisčiau, kad ir kiek tuo metu drebėjo kojos. Neseniai dirbau su Maiklu Palinu (Michael Palin) iš Monty Python ir buvau nustebusi, kad net ir jis, būdamas toks patyręs aktorius, jaudinosi prieš mums lipant į sceną. Tai tik nuramino, kad visai normalu, jei jaudulys niekada nedingsta. Atvirkščiai, tik įrodo, kad tau rūpi tai, ką darai. Aš kartais nesuprantu, ar tas drebulys prieš pasirodymą yra nervinis ar iš džiaugsmo! Kad ir kaip, reiktų labiau sunerimt, jei prieš debiutą nelinktų kojos – artistui reikia tos energijos!
Lietuvos publikai pristatysi dar niekur nerodytą savo monomiuziklą. Papasakok plačiau apie "All By My Selfie".
“All By My Selfie” tai dainų rinkinys apie šiuolaikinio gyvenimo absurdą. Šiame miuzikle Tamara yra vieniša Jegerbomb’ų kapitonė, kasnakt gėdingai važiuojanti metro namo ir ieškanti draugų savo Facebook paskyroje. Miuziklas pasakoja kaip socialinės medijos šiandien nuleima tai, kas mes esame, kaip mes save matome ir kokius santykius mezgame su aplinkiniais. Tamara stebi, kaip romantika ir meilė mutavo lyginant su prieškompiuterine era ir kaip, velniai rautų, nuspręsti, kuo būti ir ką veikti su tokiu nuolat stebimu ir įamžinamu gyvenimu. Tai smagus, gerai nuteikiantis šou po kurio išeisite su šypsena ir niūniuodami!
Ko palinkėtumei debiutantams, kurie šiemet pasirodys Tylos! Festivalyje?
Mėgaukitės! Kiekviena akimirka, kurią darai, tai, ką mėgsti, yra šventa! Taip pat patarčiau neskubėti susitupėti: darykite kiek įmanoma daugiau ir kuo įvairesnių dalykų, tam, kad suprastumėte, kas yra ta siaura niša, kurioje jūs geriausiai save realizuojate. O tai supratę – imkitės tos veiklos iš pagrindų. Visuomet tikėkit savo jėgomis ir nepasiduokite, nelaukite, kol žmonės pasiūlys jums rolę. Dirbkite dieną naktį ir patys aktyviai ieškokite galimybių, kitaip sakant, patys tieskite savo kelią.
Ar lauki pasirodymo Tylos! festivalyje?
Dar ir kaip! Niekad neteko vaidinti už savo šalies ribų, kitakalbei publikai! Bus tikras iššūkis, tikiuosi, kad žmonės mane supras. Tikrąja to žodžio prasme (juokiasi)! Negaliu sulaukti, kol atvyksiu į Lietuvą, susitiksiu su dalyviais ir publika, pamatysiu Vilnių, na ir jūsų alaus paragausiu!
Užsakymo nr. B144
