Save žurnalistikoje Rokas tikina išbandęs dar mokyklos laikais, 8-oje klasėje. Visgi tuomet šiandien lengvai prieinama televizija tada atrodė kaip mistiška ir sunkiai pasiekiama platforma.
„Kai buvau vaikas, tėvai vis išaukštindavo žmones, kurie dirbdavo televizijoje. Ir tada, kai buvau paauglys, mama turėjo draugę, kuri skaitė lenkų laidas. Man tada televizija atrodė tokia pat mistiška, kaip ir teatras – kažkoks nepasiekiamas užribis. Man tai buvo žymiai įdomiau, nei valdininkija. Viskas prasidėjo nuo radijo, kai buvau 8-oje klasėje, pradėjau kurti moksleiviškas radijo laideles.
Tada vadinosi „Lietuvos radijas“, buvo sovietmetis. Dėdės ir tetos parašydavo tekstus, o mergaitė ir berniukas turėjo juos perskaityti ir įpinti reportažus“, – naujienų portalui tv3.lt teigia R. Petkevičius.
Tuomet radijuje prireikus pagalbininko, jo teta, aktorė Lilija Žadeikytė pakvietė jėgas išmėginti savo sūnėną.
„Iš pradžių tai buvo svetimų tekstų skaitymas, paskui pradėjau pats rašyti. Vėliau su magnetofonu važinėjau po visą Lietuvą.
Paskui net pusę metų dirbau dekoracijų statytoju – net ir tokią karjeros patirtį esu turėjęs“, – teigia R. Petkevičius.
Paskui nuo 1992 m. naujienų tarnyboje atsirado vieta – tuometinis žinių vedėjo dėstytojas Žygintas Pečiulis rekomendavo R. Petkevičių.
„Man pavyko iš pirmo karto ir tapau vakarinių žinių sufleriu. Taip ir buvau įmestas į įvykių katilą“, – prisiminė jis.
Didelę įtaką darė technologijos
Daugiau nei 30 metų patirtį televizijoje sukaupęs Rokas Petkevičius tikina, kad esminiai dalykai, pasikeitę per kelis dešimtmečius, yra technologijos.
„Kai atėjau dirbti į žinias, iš pusvalandinės laidos darydavo vos 15 minučių iškarpą. Buvo gan daug redaktorinio darbo, ką ir dabar daug darau. Taip pat dabar labai pasikeitė technologijos – anksčiau sufleris buvo vos ne kaip tualetinio popieriaus rulonas, jį sukdavo ir iš jo skaitydavome. Paskui atsirado video juostos, dabar viskas pasidarė suskaitmeninta.
Net ir 90-aisiais žurnalistika buvo gan greita, necenzūruojama. Tik tiek, kad nebūdavo naujienų kambariukų“, – kalbėjo jis.
TV3 televizijoje Rokas atsidūrė dar 2006-aisiais. Jau tada vyravo nemaža konkurencija tarp kelių rinkoje dominuojančių kanalų.
„Dabar viskas keliasi į internetą ir žmonės sako, kad ten yra mūsų ateitis. Visgi, kai einu pasivaikščioti ir pastebiu kaimynų namus, matosi, kad visi namuose žiūri į tą mažą dėželę. Televizorius daugelyje namų yra tarsi šeimos narys, guodėjas, migdytojas ir netgi gąsdintojas. Manau, kad televizija dar neužleis dominuojančios vietos portalų žurnalistikai“, – sakė žinių vedėjas.
„Manau, kad kaip ir knygos, vaizdinė informacija niekad nenumirs. Jei man reikia dovanos, aš visada pirma nueinu į knygyną ir ten renkuosi. Pagal kiekvieno skonį galiu pasirinkti“, – priduria jis.
Televizoriaus nejungia
Nors per televizijos ekranus Rokas Petkevičius visada pasitempęs skleidžia informaciją, žinių srautas kartais išvargina ir skatina nuo to atsitraukti.
„Po mamos mirties prieš dvejus metus aš televizoriaus visai nebuvau įsijungęs. Bet tai nereiškia, kad žinių nežiūriu ar jomis nesidomiu. Bet visas naujienas, šou programas, kiek man visko reikia pasižiūriu. Suprantu, kad naujienos yra žinių fabrikas. Ten viskas labai sustyguota. Žmonės ten kaip instrumentai – jeigu kuris nors nesugros, bus negerai. <...>
Manau, kad žiniasklaidoje dirbantis žmogus turi būti ištroškęs, išalkęs informacijos, turi nuolat norėti tuo domėtis ir tuo užsiimti. Man tai patinka. Pavyzdžiui, per rinkimus net grįžęs namo visą naktį stebėjau kolegų darbą, rezultatus. Tai turi būti užkrečiama, įdomu, kitaip nieko gero nebus“, – tikina vyras.
Gyvenimo būdas ir ramus laisvalaikis
Specialistai sutaria, kad žiniasklaidoje dirbančių žmonių darbas nėra tik darbas, o gyvenimo būdas. Su tokiu požiūriu sutinka ir pašnekovas.
„Pats aš naktį dažnai sapnuoju labai įdomius dalykus. Pavyzdžiui, sapnuoju kad dirbu TV3 žiniose, bet slapta vedu „Panoramą“. Taip kad tai tikrai gali tapti gyvenimo būdu“, – juokiasi pašnekovas.
Visgi laisvalaikiu vyras renkasi kiek ramesnį poilsį gamtoje, su savo mintimis.
„Laisvalaikiu labai mėgstu nueiti į gamtą, nuvažiuoti į savo sodybą. Ūkio darbų ten visada yra. Tai mano tėvelių palikimas – ne pinigai, o tam tikri įsipareigojimai. Turiu netoliese pusbrolį ir pusseserę, visi kartu rūpinamės tuo 1926-aisiais statytu medinuku, dar vadinamu palivarku.
Ten nuvažiavus jaučiasi kitokia atmosfera – 50 km nutolus nuo Vilniaus visai kitokie žmonės, kitoks ritmas. Ten yra labai puikių ir įdomių žmonių, man labai įdomu patyrinėti jų mentalitetą, požiūrius“, – šypteli jis.
Nors tikina nesantis vienas tų žmonių, turinčių didžiulį ūkį, vyras rūpinasi ir dar vienu šeimos nariu – mylimu katinėliu Kanapiu.
„Jei darbe yra labai daug schemų, planų ir racionalumo, nebūtinai gyvenime visa tai yra. Turiu katiną, kuris prieš ketverius metus tiesiog atėjo pas mane. Jis man yra visiškas mamos atminimas. Niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau rūpintis kuo nors, bet dabar pats turiu savo keturkojį, kuris yra mano geriausias draugas.
Ir mano kolegos turi po šuniuką ar kitą keturkojį. Manau, kad jei žmogus turi polinkį rūpintis gyvūnu, tai yra labai gerai. Turime ir keturkojų kolegų, kurie žinių metu sėdi studijoje“, – šyptelėdamas užkulisius atskleidžia žinomas vyras.
