Nemarus anglų rašytojo Williamo Makepeace'o Thackeray'aus romanas „Tuštybės mugė“ net ir po beveik dviejų šimtų metų ‒ vis dar tarp populiariausių literatūros kūrinių.
Pirmą kartą publikuotas prieš kone du šimtus metų, romanas „Tuštybės mugė“ vis dar nesitraukia iš bestselerių gretų ir traukia milijonus skaitytojų visame pasaulyje. Intriguojantis romanas žavi ir Lietuvos skaitytojus.
Šiemet leidykla „Obuolys“ išleido du atnaujintus nemaraus romano tomus. Abu jie šiuo metu užima itin garbingą – trečią vietą perkamiausių grožinės literatūros kūrinių sąraše interneto parduotuvėje „Level.lt“.
Būtent „Tuštybės mugė“ romano autoriui Williamui Makepeace Thackeray'ui 1811–1863) pelnė pasaulinę šlovę. Iki tol kilmingas, tačiau išlaidus anglas, Kembridže studijavęs teisės mokslus, tačiau teisininku taip niekuomet ir netapęs, savo iškalbą, skvarbų protą ir pastabumą naudojo rašydamas populiarius straipsnius, recenzijas ir esė. Deja, žurnalisto atlygiuojam nepakako nei oriam džentelmeno gyvenimui, nei dviem dukroms aprūpinti ir išprotėjusiai žmonai išlaikyti.
Tačiau 1847–1848 m. „Punch“ žurnalo numeriuose dalimis išspausdinta „Tuštybės mugė“ iškart pataisė materialinę rašytojo padėtį ir atvėrė jam duris į Viktorijos laikų literatūros elitą. Intriguojantis kūrinys netgi leido rašytojui konkuruoti su tuomet garsiausiu anglų rašytoju Charlesu Dickensu.
Laikui bėgant „Tuštybės mugė“ tapo žemiško pasaulio sinonimu, o pats romanas buvo ne kartą ekranizuotas ir yra be perstojo leidžiamas iki pat šių dienų.
Romano siužetas sukasi apie dvi merginas ‒ Bekę ir Ameliją, kurių keliais susikerta panelės Pinkerton akademijoje.
Bekė yra beturtė, tačiau pasiryžusi gyvenimą semti pilnomis saujomis, padaryti bet ką, kad tik atsidurtų visuomenės grietinėlėje. Tuo tarpu jos draugė Amelija Sedli, priešingai, yra aklo pasitikėjimo ir begalinio naivumo įsikūnijimas. Tačiau likimas vis nusveria laimės svarstykles paeiliui tai į vienos, tai į kitos pusę, kurdamas dramas, žadindamas svajones, keisdamas žaidimo taisykles.
W. M. Thackeray'us šiai knygai suteikė ir antrąjį pavadinimą – „Romanas be herojaus“ – galbūt teisindamasis, kad joje nerasime sektino pavyzdžio. Tačiau jis padarė daugiau: sukūrė dvi ryškias asmenybes, išskirtinius literatūrinius personažus, kurie dėl skirtingų priežasčių jau daugiau kaip pusantro šimto metų jaudina milijonus skaitytojų.
