Mykolas papasakojo, kad jo kelias su „Kaukių akademija“ prasidėjo 2002 m., kai jis su ilgametėmis scenos partnerėmis Irena Jankute, Gintare Čepukonyte bei kitais aktoriais vasarą dirbo Palangoje, „Kupetos“ klube.
„Ten mes buvome padavėjai, o vakaro metu rengėme pasirodymus. Po šito darbo mūsų kolektyvas susiklijavo – turėjome paruoštų įdomių pasirodymų, etiudų. Tad grįžę pradėjome tai plėtoti ir nutarėme tai įforminti kaip vardą. Taip gimė „Kaukių akademija“, – pasakoja kūrybos namų įkūrėjas, režisierius Mykolas Vildžiūnas.
Pašnekovas sako, kad „Kaukių akademija“ jam davė tai, ko per studijas jis kaip aktorius negavo. „Mes patys atradome ir pajutome kitokį, mažiau akademinį estrados meną, intymesnį ir atviresnį santykį su publika. Taip mes patys savyje išsiugdėme dar vieną aktorinio žanro kryptį“, – kalbėjo jis.
Kurti galima ir tualete
Aktorius Julius Žalakevičius su „Kaukių akademija“ yra ilgiau, nei gyvuoja jos vardas. Sako, apie 20 metų – mat prieš tai „kaukių“ kolektyvas veikė ir be vardo. Prisijungęs prie įkūrėjų Irenos Jankutės, Mykolo Vildžiūno ir Gintarės Čepukonytės, Julius pajuto, kad su šita kompanija kurti pasirodymus renginiams yra gera, o kūryba įmanoma visur.
„Gintarė gyveno mažame butuke Vilniaus centre, kuriame mes ir kūrėme legendinę keturių dalių programą. Tam netrukdė nei sofos, kurias pastumdavome, nei šunys, kuriuos išvarydavome į virtuvę. Kūrybai erdvė neturi skirtumo. Jei nori kurti, net ir tualete geriausią ariją sukursi“, – dalinosi Julius.
Baisiausias dalykas aktoriui
Per tiek metų pašnekovas sukaupė daugybę prisiminimų, tarp kurių – ir traumos scenoje. Aktorius, sako jis, yra tokia profesija, kuri neleidžia nutraukti pasirodymo net ir scenoje lūžus kojai. Panašiai buvo ir jam:
„Programose buvo visokių nutikimų: pavyzdžiui, bandymų šokti per pianiną, kai užkliūna koja ir nusileidi ant kaklo , kuris nelūžta vien atsitiktinumo dėka. Ir ką – šoki vėl ant pianino viršaus ir dainuoji toliau. Čia yra aktoriaus duonos „džiugumas ir linksmumas“: jeigu susilaužai koją, vis tiek turi atšokti, atvaidinti. Žmonės sakys „o, šlubuoji, kaip įdomiai“, o pas tave – trūkusios sausgyslės. Čia yra baisiausias dalykas aktoriaus gyvenime“, – kalba Julius.
Išmoko būti žmogumi
Martynas Vaidotas, su „Kaukių akademija“ dirbantis jau penkerius metus, sako, kad dirbdamas renginiuose jis gali visiškai pritaikyti praktikoje tai, ką išmoko studijuodamas. Aktoriaus išsilavinimas čia labai padeda:
„Kai tu atvažiuoji į renginį, tu nežinai, kas bus. Jeigu tu vedi renginį, tu nežinai, kokia bus publika, todėl tu visada esi gyvas, visada „čia ir dabar“ ir visi tavo dėmesio ratai, visa teorija ir praktika, kurią išmokai Akademijoje, yra šimtu procentu naudojama. Darbas renginiuose yra labai sunkus, tačiau aktorystės studijos čia padeda. Tapdamas aktoriumi, tu išmoksti pirmiausia būti žmogumi be jokios kaukės – būti čia, dabar, nesiblokuoti scenoje“, – pasakoja Martynas.
Jam pritaria ir Julius: pasak jo, kad ir kokią tobulą kaukę asmuo užsidėtų, jeigu jis pirmiausia nebus tiesiog žmogiškas, ta kaukė patirs fiasko.
„Dažnai renginių vedėjai susikuria savo kaukę, būna labai energingi, kas tiesiog atsibosta. Žmogus gali to mokintis, bet pirmiausia jis turi būti žmogus. Jeigu jis bus žmogus, tada nėra skirtumo, kaip jis bendraus – jis vis tiek bendraus ir bus bei ves tą visą laivą kaip kapitonas“, – kalbėjo aktorius.
Be kaukės būtum sunaikintas
Mykolas atvirauja, kad, nors aktoriai ir sako, kad scenoje kaukės nusimetamos, iš tikrųjų yra kitaip.
„Tiesa yra ta, kad mes scenoje būname su labai kietaskūre kauke. Negali būti visiškai nuogas, nes tapsi per daug pažeidžiamas ir galop sunaikintas. Scenoje išlieka kaukė, gyvenime taip pat. Scenoje kartais pavyksta nusimesti kaukę, kaip irgi kartais gyvenime pavyksta būti be kaukės.
Iš tikro kaukę mes visada tobuliname kaip rūbą. Atrodo, kad kažkur yra pabaiga, kad tu tą kaukę užbaigsi, bet reikia pripažinti, kad tai tęsis visada, nes jeigu tu tą kaukę užbaigsi, iš esmės užbaigsi karjerą“, – pasakoja režisierius.
„Chaltūriškas“ gyvenimas
Nors kai kurie aktoriai darbą renginiuose vadina „chaltūra“, šie žmonės su tuo visiškai nesutinka. Darbas yra darbas, ir jeigu tu jį darai, turi daryti gerai, sako jie.
„Kiti „chaltūriškai“ ir gyvenimą nugyvena, kiti „chaltūriškai“ valgo, bendrauja – čia yra žmogaus požiūris. Kiekvienas darbas turi būti gerbtinas. Jei nebūtų šlavėjo, kuris gerai šluoja, būtų gatvės purvinos. Kiek yra žmonių, kurie gerai dirba, bet eina į darbą kaip į lažą – eina tik tam, kad yra užtikrintumas, socialinės garantijos ir viskas. Ir yra žmonių, į kuriuos pasižiūri ir nori būti aktoriumi, nes matai tą meilę, atsidavimą, matai švytėjimą. O pilkų yra visur – pilkų pilni biurai, ir juos laiko tik atlyginimas“, – kalba Julius.
Gali būti savimi
Mykolas, Julius ir Martynas – visi trys vyrai vieningai „Kaukių akademiją“ vadina namais – vieta, kur gali pabūti be kaukės, kur rasi palaikymą ir kur kolektyvas iš tikrųjų egzistuoja.
„Aš visada galiu ateiti į „Kaukių akademiją“, į 130 kv. m. salę, kurią savo rankomis pasidariau. Tada aš suprantu, kad čia yra mano namai – vieta, kur aš visą laiką esu laukiamas, visą laiką galiu kurti, galiu daryti, ką noriu. Jei liūdna – yra, su kuo pasišnekėti, ateinu su idėjomis – mane palaiko ir „užkuria“. Čia esu laisvas ir visuomet laukiamas“, – pasakojo M. Vaidotas.
„Kaukių akademija“ – kūrybos namai, jungiantys aktorius, režisierius, kūrybininkus, renginių koordinatorius bei projektų vadovus, kuriančius ir įgyvendinančius įvairaus pobūdžio renginius, teatro projektus ir šou programas. Spalio 16 dieną šie kūrybos namai švenčia savo 15-ąjį gimtadienį.