Sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Geriau nesiginčyti ir su skoniu. Skonis turi savo logiką. Norint tą logiką perprasti, kartais tenka pasukti galvą.
Aitriųjų paprikų mįslė
„Kodėl žmonės noriai valgo aštrius patiekalus su aitriosiomis paprikomis, juk nuo jų skauda burną?“ – kraipė galvas, kilnojo antakius ir visaip stebėjosi mokslininkai. Paprastai, žmogus linkęs rinktis tai, kas skanu, o skanu – kas teikia malonumą, ne skausmą.
Atsakymą į šį klausimą slepia pastebėjimas, jog riba tarp skausmo ir malonumo yra labai plona. Tyrimai parodė, kad aitriosios paprikos burnoje iš tiesų sukelia intensyvų, skausmingą karščio pojūtį, smegenys tai akimirksniu interpretuoja kaip skausmą ir reaguoja išskirdamos vadinamuosius b-endorfinus. Ši medžiaga veikia panašiai kaip skausmą malšinantys vaistai. Natūralūs analgetikai sukelia trumpalaikę palaimos būseną – panašiai kaip staiga atslūgus galvos skausmui ateina palengvėjimas. Šį perėjimą nuo skausmo prie palaimos smegenys užfiksuoja ir prisimena. Kadangi aitriųjų paprikų paprastai nevalgome vienų, jos įeina į gardaus patiekalo sudėtį, tai likęs galutinis įspūdis – pasitenkinimo jausmas. Trumpai tariant, nedidelė dozė greitai praeinančio skausmo padidina malonumą.
Sakoma, žmonių santykiams irgi reikia prieskonio. Ar tik ne kažką panašaus į aitriųjų paprikų prieskonį mes turime galvoje? Kalbant apie vyro ir moters santykius, aistringo ginčo kibirkštis, jei tik ji neįsiliepsnoja virsdama rimtu konfliktu ir galop leidžia skirtingoms nuomonėms susijungti į „vieną patiekalą“, teikia malonumą ir praturtina santykius. Panašiai veikia žiupsnelis įtampos – ne tik palaikant santykius, bet ir darbe. Šiek tiek įtampos, paskatinimo pasitempti, surasti naują sprendimą užtikrina didesnį pasitenkinimą rezultatu.
Vis dėlto, reikia nepamiršti, kad riba tarp skausmo ir malonumo – tikrai plona. Geriau „neperdozuoti“ nei ginčų, nei iššūkių.
Sotu ar skanu?
Alkio jausmas praneša, kad organizmui reikia maisto. Tačiau niekas turbūt nesiginčys, jog valgome ne vien tam, kad numalšintume alkį, bet dar ir dėl to, kad skanu. Sotumas ir skanumas – du tarpusavyje susipynę, tačiau skirtingi signalai, kuriais vadovaudamiesi pasirenkame, kokį maistą ir kada valgysime. Šiuos signalus siunčia skirtingos smegenų dalys. Už sotumą atsakinga smegenų dalis maistą įvertina biocheminiu aspektu: ar jis tinkamas alkiui numalšinti, kokį kiekį derėtų suvalgyti, kad alkio jausmo nebeliktų. O mėgaujantis šokoladiniu desertu po sočios vakarienės aktyvuojama ta pati smegenų dalis, kaip ir juokiantis, klausantis malonios muzikos, šokant ar užsiimant kitokia malonia veikla. Valgome tam, kad patenkintume du skirtingus poreikius: fiziologinį (numalšinti alkį) ir psichologinį (patirti malonumą).
Greito maisto restoranai paprastai orientuoti į sotumo poreikio tenkinimą, o prabangūs aukšto lygio restoranai – į malonumo / skanumo poreikio patenkinimą.
Neurofiziologas F. McGone'as ragina kartais savęs paklausti: „Dėl ko aš tai valgysiu: tam, kad jausčiausi sotus, ar tam, kad patirčiau tikrą malonumą?“
Pasirodo, šiuos du poreikius (sotumo ir skanumo) žmonės yra linkę painioti. Pavyzdžiui, skanumo poreikį stengiamasi tenkinti valgant kuo daugiau maistingo ir sotaus maisto. Tuomet ne tik sutrinka žmogaus mityba, bet ir lieka nepatenkintas tikrasis poreikis.
Manau, sotumo ir skanumo paralelę galima pritaikyti ir kitose žmogaus gyvenimo srityse. Ar kuo daugiau pinigų siekiu uždirbti tam, kad pajausčiau „finansinio sotumo“ poreikį (kuriam greičiausiai ribų nėra) ar kad mėgaučiausi pinigų suteikiama gyvenimo kokybe? Ar daug dirbu dėl to, kad mėgaujuosi darbu ir jo rezultatais, ar daug dirbdamas stengiuosi kompensuoti malonumo darbe (o gal ir gyvenime) stoką? Man vis negana artimųjų dėmesio, nes iš tikrųjų jo trūksta (nepatenkintas sotumo poreikis), o gal man reikia iš esmės naujos santykių kokybės?
Pelnyti malonumai
„Tikrai ne burna ir ne liežuvis, o smegenys mums pasako, kas skanu, o kas ne“, – teigia vienas geriausių virėjų pasaulyje Hestonas Blumenthalis. Patiekalo skonis – tik vienas vardiklių, lemiančių, ar paragavę patiekalo pasakysime „gardumėlis“ ar „šiaip sau“, ar „visai neskanu“. Emocija valgant – pati didžiausia gurmanė ir skonių žinovė.
Garsusis virėjas jau seniai suprato, kad daug labiau mėgaujamės tais malonumais, kuriuos užsitarnaujame, o ne tais, kurie tarsi nukrenta iš dangaus. Pasitenkinimo jausmas, užliejantis, kai tenka įdėti nors šiek tiek pastangų siekiant gardumyno, veikia ir patį skanumo pojūtį. Todėl, pavyzdžiui, pistacijos tokios populiarios: jų gliaudymas – dalis malonumo, kurio netenkame valgydami jau išgliaudytus riešutų branduolius.
Štai kodėl, kai norėdami pasiekti gerą restoraną įveikiame nemažą kelio gabalą, gardi vakarienė tampa dar gardesnė. Štai kodėl paties rasti baravykai daug skanesni nei nusipirkti turguje. Todėl neverta skųstis, jei siekdami savo mažų ir didelių tikslų turime įdėti daug pastangų – tai mūsų pačių labui, tam, kad gyvenimas būtų gardesnis.
Autorė Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė
