Galima drąsiai teigti, kad XXI festivalis „Kaunas jazz“ laikėsi ant trijų „dramblių“. Ir visi jie juodaodžiai amerikiečiai
Vienas jų, pabaigęs festivalio programą koncertu Vilniuje, jau ketvirtą kartą Lietuvoje viešintis Richardas Bona, mūsų publikai yra puikiai pažįstamas, mylimas ir pretenduoja turėti čia gerbėjų klubą. Bobby McFerriną pažįstame iš įrašų ir interneto. Šis pasaulyje itin populiarus dainininkas Lietuvoje dar nebuvo lankęsis, todėl sukėlė čia didžiulį ažiotažą. Ir trečiasis – ekspresyvusis, energingasis būgnininkas Poogie Bellas su savo grupe. Jie turbūt labiausiai mane nudžiugino, nustebino ir netgi pakerėjo per kraštus trykštančia energija, temperamentu ir nepaprastu muzikalumu. Tokio technikos, gyvybingumo, muzikalumo ir konstruktyvaus mąstymo derinio tikrai seniai nesu girdėjęs. Žavėjo nepaprastai išmoningos kompozicijos, puikus kontaktas su scenos partneriais (labai gerais muzikantais) ir drauge su auditorija, geranoriškumas ir džiaugimasis tuo, kad gali ir nori groti, o ne parodyti save grojant. Negaliu nepaminėti klavišininko Bobby Sparkso, kartu buvusio ir bosininku, kūrybingumo, išradingumo ir darbštumo.
Puikūs pūtikai – Patchesas Stewartas (trimitas) ir Keithas Andersonas (saksofonas). Ši 2003 metais Bello suburta grupė groja džiazo, funk ir soul muzikos derinį, kupiną gyvybės ir energijos. Keturi muzikantai sugebėjo sukurti scenoje tokią harmonijos, garso ir ritmo darną, kokią ne visada geba pasiekti aštuoni ar daugiau žmonių. Nieko keista, juk P. Bellas būdamas trejų metų jau koncertavo scenoje su savo tėvo džiazo grupe. Dabar penkiasdešimtmetis būgnininkas teigia nuo mažens žinojęs, ką norįs veikti gyvenime. Jo tėvo namuose ne sykį lankėsi ir drauge muzikavo tokios džiazo legendos, kaip Ornette Coleman, Ronas Carteris, Maxas Roachas. Jaunystėje P. Bellas koncertavo drauge su Marcusu Milleriu, Omaru Hakimu, Lenny White ir kitomis dabarties įžymybėmis. Tokie susitikimai negalėjo neturėti įtakos šio muziko kūrybiniam keliui. Muzikinių, temperamento ir kūrybinių ypatybių visuma sukūrė tai, ką galėčiau pavadinti tobulybe.
Apmaudu, kad tokios visumos šiek tiek pritrūko tame pačiame koncerte panašaus stiliaus muziką grojusiai Domo Aleksos grupei „D'Orange“. Muzikantai iš tiesų labai geri, bet tikrai per mažai buvo panaudoti, muzikinė medžiaga gera, bet nepakankamai įtaigiai pateikta, gana šilta, tačiau vėsokai skambanti muzika, ir dar tas begalinis pasitikėjimas savimi... Jau iš to nėra ko tikėtis gero.
Jeigu jau pradėjau kalbėti apie Lietuvos atstovus, tai prie tų „dramblių“ teks grįžti vėliau, o dabar prisiminsiu vieną koncertą, kuris taip pat vyko „Girtučio“ rūmuose ir paliko labai gerai įspūdį, nors į „dramblių“ kategoriją iš anksto lyg ir nepretendavo. Visų pirma, norėčiau skirti keletą labai gražių žodžių „Girtučio“ kultūros ir sporto centrui, kuriame nesilankiau nuo jaunų dienų. Nors ir išlaikęs sovietinių laikų architektūros dvasią, nuteikė labai maloniai. Jauki ir nelabai didelė salė, mano supratimu, daug labiau tinka džiazo muzikai nei mums jau įprasta, šiuo metu remontuojama VDU salė ar Vilniaus kongresų rūmai.
Taigi šioje šiemet naujoje erdvėje puikiai skambėjo muzika, kurią sukūrė ir su savo kvintetu sugrojo žymus Lietuvos džiazo pianistas ir kompozitorius Egidijus Buožis. Pasikvietęs puikius ir labai jautrius muzikantus Valerijų Ramošką (trimitas), Artūrą Chalikovą (gitara), Eugenijų Kanevičių (bosas) ir Darių Rudį (mušamieji), Egidijus sukūrė nedidelį džiazo stebuklą, kupiną nuoširdumo, kompozicijos įmantrumo, stilistinės muzikos įvairovės, bet drauge ir minties vieningumo, nepriekaištingos muzikantų technikos, originalios muzikinės kalbos. Todėl ši programa tapo modernia ir nesunkiai prieinama įvairaus amžiaus bei išsilavinimo klausytojams. Žinoma, scenos partneriai labai talkino E. Buožiui, nes be jų sunku būtų išsiversti, tačiau būdamas protingas menininkas, Egidijus puikiai „išnaudojo“ visus savo kolegas. Viena iš centrinių projekto figūrų, šalia paties E. Buožio, kuris labai jautriai laikė kompozicijos muzikines vadeles, tapo puikus gitaros virtuozas A. Chalikovas; jis pasirodė esąs ne tik techniškas solistas, bet ir labai sumanus partneris ansamblyje. Būgnininkas D. Rudis, nors ir grojo ne viename šių metų festivalio „Kaunas jazz“ projekte, geriausiai, manau, atsiskleidė būtent E. Buožio kvintete. E. Kanevičius ir V. Ramoška vėl demonstravo savo įvairiapusį stilistinį lankstumą.
Antrasis „dramblys“ – Bobby McFerrinas, nors ir dar nebuvo koncertavęs Lietuvoje, muzikinei visuomenei gerai žinomas. Tereikėjo sulaukti šio stebuklo ir pamatyti bei išgirsti jį Kauno sporto halėje. Aišku, sunku yra įsivaizduoti muziką viduryje aikštės, kurioje paprastai žaidžiamas krepšinis. O štai koncertas labiau panėšėjo į tam tikrą misiją, kurios metu per garsus dalijamas gėris, grožis, muzikos žavesys. Tarp tūkstančių žiūrovų atsidūręs vienut vienas, šis atlikėjas, tobulai valdantis balsą ir gebantis bendrauti net be žodžių, darė stebuklus. B. McFerrinas ne tik puikiai valdo balsą, muzikinę medžiagą, bet ir didžiulę auditoriją. Su ja bendrauja, dovanoja muziką ir, pagaliau, ją auklėja. Negalėčiau to pavadinti kitaip, kaip tik didžiule savanoriška misija. Tai reikėjo pamatyti ir išgirsti. To negalima papasakoti.
Netrukus aptarsime ir trečiąjį „dramblį“, tačiau dabar dar šis tas apie kitus festivalio renginius. Kaip jau esame įpratę, festivalis prasidėjo – tuo pasigirti gali tik Kaunas – varpų muzikos koncertu, žinoma, tema susijusiu su visu renginiu. Šį kartą du garbūs kompozitoriai ir varpininkai Giedrius Kuprevičius ir Julius Vilnonis varpų garsus pavertė tradicinio džiazo standartus atitinkančiomis melodijomis. Tačiau jos suskambo visiškai naujai. Iš varpų bokšto sklindančios temos, jų plėtojimas, suteikė muzikai daugiau šiuolaikiško, profesionalaus skambesio, dvasingumo, tačiau tapo sunkiau suprantamos mažiau išprususiems klausytojams. Kita vertus, ne visi juk privalo linksminti mases. Nuostabūs, dangiški varpų garsai, susijungdami su vaikų piešiniais ant grindinio, pripildė erdvę gėrio. Galbūt tik norėjosi, kad tie piešiniai savo temomis būtų artimesni festivaliui.
Varpų koncertas, piešimo akcija, pučiamųjų orkestro maršai ar miesto rakto įteikimas festivaliui jau tapo gražia tradicija. Festivalis „Kaunas jazz“ jų turi ir daugiau. Štai jau dešimtąjį kartą Kauno sinagogoje vyko koncertas – „Žydiškoji tema džiaze“. Šiemet muzikavo gitaristas iš Argentinos Estebanas Collucci. Tiesa, šį kartą nei žydų temos, nei džiazo išgirsti nepavyko. Muzikantas suvaržytai, net šiek tiek mėgėjiškai skambino Astoro Piazzollos ir kitų Argentinos kompozitorių kūrinius gitarai ir labai daug apie juos pasakojo ne itin sklandžia anglų kalba.
Tačiau nustebino ir nudžiugino kitas Lotynų Amerikos atstovas – smuikininkas Omaras Puente su savo „Cuban Group“. Šis muzikas nėra visai nežinomas Lietuvoje. Prieš metus festivalyje „Kaunas jazz“ jis grojo garsiojo saksofonininko Courtney Pine grupėje. Galbūt grodamas tame kolektyve jis turėjo būti kuklus ir ne visada pastebimas, tačiau šiemet, atvykęs jau kaip savos grupės lyderis, jis sutvisko visomis savo geriausiomis savybėmis. O. Puente – daugybę stilių ir krypčių išmanantis, labai temperamentingas, spontaniškas muzikantas, vienodai gerai grojantis latina, funk, fussion muziką. Puiki smuiko technika, labai savotiški universalūs garsai, charakteringi štrichai ir neapsakomas temperamentas tiesiog užbūrė klausytojus. Vis dėlto kartais susidarydavo įspūdis, kad dėl tokio ugningo lyderio kiti grupės nariai ne visada spėja žengti greta jo muzikiniu atžvilgiu. Galbūt neseniai suburtai grupei dar trūksta susigrojimo ir pasitikėjimo.
Festivalis tradiciškai pasibaigė Vilniaus kongresų rūmuose dar vienu neeilinio muziko Richardo Bona triumfu. Šis muzikantas kiekviename koncerte nudžiugina klausytojus keliomis Afrikos folk maniera atliekamomis dainomis, kuriose jo balsas suskamba labai subtiliai ir jaudinamai. Žinoma, niekada nėra pamirštamas boso virtuozas Jaco Pastorius ir jo kūriniai, t.y. fussion ir net roko stiliaus kompozicijos. Tačiau visa tai daroma be galo skoningai ir profesionaliai.
Apmaudu, kad šiemet neturėjau galimybės apsilankyti klube „Combo“ vykusiuose koncertuose, bet jų galėjau klausytis per radiją – radijo stotis „Pūkas 2“ visus juos transliavo. Iš jų man labiausiai patiko prancūzų grupė „Setenta“, pademonstravusi gražią Pietų Amerikos, džiazo ir funk muzikos samplaiką.
Ką gi, festivalis pasibaigė, pademonstravęs labai plačią muzikinę paletę su trimis drambliais ir daugybe drambliukų.
Algirdas Klova
