Estai - ne lėtapėdžiai ir ne tyleniai, jie sugeba įkvėpti gyvybės net pelkių kemsynams ir kupstams, o moterys - beveik feministės, net senovėje nešiojusios trumpus, tik kelius dengiančius sijonus.
Didžiojo žygio po Baltijos šalis dalyviai žurnalistai, į Taliną susirinkę iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kelionės pradžioje gerokai nuliūdo matydami už lango pliaupiantį lietų. Per tris dienas turėjome aplankyti dešimt turistams skirtų vietų Estijoje, bet kokios kelionės, kai taip lyja? Nejučia prisiminiau seną anekdotą. „Kodėl tu toks baltas? - klausia lietuvis esto. - Negi pas jus nebūna vasaros?“ „Būna, - atsakė estas, - bet tą dieną aš dirbau.“
Šeimininkai sugrįš?
Mums pasisekė - kitos dvi dienos buvo saulėtos. Žygį pradėjome Taline, čia aplankėme garsųjį KUMU meno muziejų, o toliau keliavome aplink visą Estiją. Turėjome progą įsitikinti, kad estai nestokoja išmonės. Apie šimtą kilometrų nuo Talino esančiame Lahemos nacionaliniame parke išvydome Palmsės dvarą, kuris atrodo taip, tarsi jo šeimininkai ką tik išvyko ir tuoj vėl sugrįš. Buvusiame ponų miegamajame po lova stovi naktipuodis, drabužinėje pravertos spintų durys, o ant jų užmestos ištaigingos suknelės - atrodo, šeimininkė jas ką tik matavosi. Išsaugotas net virtuvės interjeras.
Tikrumo įspūdis nepalieka ir Palmsės smuklėje. Čia iš valstietiškų indų srėbėme paprastą kaimišką kopūstienę, valgėme bulvių su grybais. Sriuba kainavo apie 10 litų, antrieji patiekalai - 15-20 litų. Tame pačiame pastate yra ir ūkinė dalis. Joje trūko tik šeimininkų: stovėjo kelionei paruošti ratai, kampe suverstas šienas, ant lentynų sukrauti senoviniai įrankiai, o ant grindų - tarsi ką tik nubyrėjusios medžio drožlės.
Per balas su paspirtuku
Iš tų dešimties objektų, kuriuos aplankėme Estijoje, keliuose teko ir patiems paplušėti, ne tik dairytis į šonus. Įsimintiniausias išbandymas laukė Kotkos pėsčiųjų take. Priartėję prie didžiulių raistų šalia Čiudo ežero likusius tris kilometrus iki pelkės turėjome įveikti paspirtukais. Gerokai prisijuokėme iš savo vaikiškų pramogų.
Estijos pelkės - tikra įžymybė. Jose prieš keletą dešimtmečių buvo filmuojama juosta apie Šerloką Holmsą „Baskervilių šuo“. O dabar į pelkes traukia turistai ir keliauja per didžiulį raistą 3 bei 6 kilometrų ilgio mediniais takais.
Estiški užrašai
Prie kiekvieno tako - perspėjantis užrašas estų kalba, kad žingsnis nuo tako į šoną gali būti pražūtingas, raistas įtrauks drąsuolį. Bet nemokėdami estiškai nesupratome nei šio, nei daugelio kitų matytų užrašų. Nors estai labai stengiasi ir sukuria turistams tikrai įdomių pramogų, jie ne visada pasirūpina, kad informacija būtų išversta į kitas kalbas.
Tačiau šalis ir šiuo požiūriu gerokai pasikeitė. Per kelionę sutikome daugybę ne tik jaunų, bet ir pagyvenusių žmonių, net kaimiečių, kalbančių angliškai ir nevengiančių rusų kalbos. Gidai irgi siūlė vesti ekskursijas mažiausiai dviem užsienio kalbomis - anglų ir rusų.
Įleidžiami tik šikšnosparniai
Prisikvėpavę gryno pelkių oro ir gerai išsivalę plaučius, atsidūrėme Tartu. Didžiuliame miesto prekybos centre aplankėme 4D technologijų kino teatrą ir AHHAA centrą - tai Lietuvoje dar nematytas mokslo ir pramogų kampelis, kuriame gali išbandyti kai kuriuos fizikos dėsnius ir savo fizinius gebėjimus. Sportiškiausieji neišsigando centrifugos, nors buvo sukami ir vartomi joje kaip tikri lakūnai, kiti įsirangė į tikros „Formulės“ kabiną, treti tikrino savo jėgas ir reakciją.
Važiuodami prie Piusos olų vylėmės patekti į ilgiausius labirintus. Tačiau jų prižiūrėtojai, nuogąstaudami dėl turistų saugumo ir vengdami sudrumsti olose apsigyvenusių šikšnosparnių ramybę, įleidžia lankytojus tik į maždaug 100 kvadratinių metrų aikštelę. Olų angos išvis užtvertos.
Dar pusantros valandos kelio ir mes - Pokų šalyje. Sumanymas realybe paversti estų rašytojo Edgaro Valterio vaikams sukurtą pasaką apie atgijusius pelkių kupstus tikrai fantastiškas. Didžiulis medinis pokų namas, kaip ir jo interjeras, suręstas naudojant ekologiškas senovines technologijas, o savo išore primena kupstą.
Ūskaldos sporto ir pramogų centre smagu išbandyti vėjaračius ir įvairius modernius sportinius žaidimus. O Poli zoologijos sodas palieka liūdną įspūdį - laukiniams gyvūnams galėtų būti sukurtos geresnės sąlygos.
Akmens ir kerpių sala
Į Muhu salą, esančią prie Saremos salos, pusę valandos plaukėme keltu. Jos krantai pelkėti, akmenuoti, kopų nėra. Tačiau išlikę senoviniai iš akmens pastatyti namai, kuriuos juosia prieš šimtmečius iš akmenų sudėtos apkerpėjusios tvoros. Sakoma, kad vietos gyventojus gali išvesti iš kantrybės vienintelis dalykas - šimtametes kerpes nuo akmens tvorų krapštantys turistai.
Muhu salos muziejuje - prieš keletą šimtų metų sumūryti pastatai, turintys itin žemas durų angas. Taip statyta ne dėl to, kad senovės estai buvo žemaūgiai, o siekiant išsaugoti kuo stabilesnę namų vidaus temperatūrą.
Muziejuje sužinojome salos moterų, nešiojusių trumpus, tik kelius dengiančius sijonus, paslaptį. Dėl tokios aprangos kaltas ne feminizmas, o siauros staklės - jomis išaustas audeklas buvo per trumpas. Kojas moterys slėpdavo po spalvingomis, sudėtingais raštais išmargintomis vilnonėmis puskojinėmis.
Trumpai
Didysis žygis po Baltijos šalis - tai puiki galimybė pamatyti po dešimt įdomiausių Lietuvos, Estijos ir Latvijos vietų.
Užsiregistravę ir bet kuriame turizmo informacijos centre pasiėmę nemokamą žygio lankstinuką, kuriame rasite 30-50 proc. nuolaidų kuponų, galite puikiai praleisti vasarą keliaudami po Lietuvą ir gretimas šalis.
Rūta SKATIKAITĖ
