Nors Žolinės simbolizuoja gamtos turtų gausą ir vešėjimą, šį šventė yra neatsiejama nuo krikščioniškųjų tradicijų, mat rugpjūčio 15-oji laikoma Mergelės Marijos Ėmimo Dangun diena. Krikščioniškasis pasaulis šią šventę mini mišiomis, o vienas seniausių lietuviškų Žolinių papročių – augalų ir derliaus šventinimas bažnyčioje.
Lietuvos liaudies buities muziejaus vyriausioji muziejininkė Danutė Blaževičienė, kalbėdama apie Žolinių šventę, sakė: „Ši šventė švenčiama nuo senų senovės ir susijusi su pagoniška bei su krikščioniška tradicija. Žolinės laikomos žalumos vešėjimo ir derliaus brandumo švente, tad prieš šventas mišias giedama Šv. Marijos pagarbinimo giesmė, o žmonės į bažnyčią atneša pašventinti žolynų, derliaus gėrybių.“
Žolinių puokštėje – visas metų derlius
Vienas įdomiausių šventės atributų – Žolinės puokštė, į kurią senovėje buvo dedama kuo daugiau ir kuo įvairiausių augalų. Šiai puokštei tiko viskas: medetkos, mirtos, nasturtai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės – burokai, morkos, ilgesniu kotu nuskinta gūžė kopūsto.
Įdomu tai, kad pašventinta tokia puokštė įgaudavo didelę simbolinę reikšmę: šventintos daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, jų duodavo ir gyvuliams, mat buvo tikėta, kad taip bus atbaidomos ligos, piktosios jėgos. Likusi puokštės dalis būdavo išdžiovinama ir visus metus laikoma troboje labai garbingoje vietoje – dažniausiai prie šventųjų paveikslų.
Protėviai tikėjo, kad šventintos žolės gali apsaugoti namus nuo įvairių negandų, tad užėjus perkūnijai, šventinta puokšte pasmilkydavo namus. Etnologų teigimu, senovėje kai kuriuose šalies regionuose gyvavo paprotys džiovintus augalus iš žolinių puokštės dėti į pagalves ar net įkapes, manyta, jog šventintas augalas atneš ramybę, nugins šalin piktas dvasias.
Žolinių puokštėje išdžiūvusius javus vėliau ūkininkai pakasdavo į žemę tikėdami, kad kitąmet tame sklype derlius bus dar geresnis.
„Žolinių puokštė dažnai lyginama su pasaulio medžiu. Į ją buvo dedama kietis, diemedis, vaistingieji augalai, avižų stiebelių, jurginų žiedų. Senoliai sakydavo, jei tą dieną rankose neturėsi gėlių, tai tą dieną velnias įduos savo uodegą į rankas, tad visi ką nors atsinešdavo – daržovių, sodo vaišių. Bažnyčioje šventinami ir šiųmečiai javai, iš kurių paskui kepama duona“, – kalbėjo D. Blaževičinė.
Žolinės – proga pabūti kartu
Neatsiejama Žolinių šventės dalis Lietuvių liaudies dainos, skirtos padėkoti motinai Žemei už dosnumą, liaudiški šokiai ir žaidimai. Mūsų dienomis Žolinės švenčiamos ne tik tikinčiųjų bendruomenėse, bet didelio susidomėjimo sulaukia įvairių liaudies etnografijos muziejų organizuojamos šventės, kur prisimenami senieji amatai, folkloras, ragaujami tradiciniai lietuviški patiekalai.
„Per Žolines svarbu ne tik žolynų šventinimas, bet būtina susitikti ir su artimaisiais. Liaudies išmintis sako: „Kas per Žolines nesueina krūvon, tie bus biedni“, – kalbėjo muziejininkė.
Pašnekovės teigimu, liaudies šventės skiriamos ne tik pagerbti senosios kultūros palikimui, bet ir puoselėti šių dienų visuomenės vertybes: „Žmonės kartais užmiršta, koks svarbus yra šiltas tarpusavio bendravimas. Kaime dar esama išlikusių tradicijų, o miesto žmonės susvetimėję: juk ir kaimynų susitikimas, pabendravimas nereikalauja labai daug laiko ar kitų išteklių. Labai gražiai apie Žolines yra pasakęs šviesaus atminimo Tėvas Stanislovas: „Žolinės yra Žemės Dievo šventė, kuomet žmogus pamato, kaip jo darbas atneša rezultatų, jo sodas subrandina vaisių, miškai atveria savo gėrybių kraites ir atsiranda gamtos, žemės ir žmonių santarvė“, – anapilin išėjusio dvasininko žodžius prisiminė D. Blaževičinė.
Į klausimą, ar šiuolaikinis žmogus atviras liaudies tradicijoms, ar jomis domisi ir nori prisidėti prie gaivinimo, pašnekovė sakė: „Džiugu, kad tokiose šventėse lankosi šeimos su vaikais. Matydami tėvų pavyzdį, mažieji taip pat susipažįsta su papročiais.“
