T.Blairas, kuris studijuodamas teisės mokslus Oksfordo universitete grojo gitara studentų roko grupėje "Ugly Rumours" ir buvo jos lyderis, dėl paramos JAV vadovaujamai invazijai į Iraką 2003-iaisiais tapo vienu iš prieštaringiausiai vertinamų pasaulio lyderių.
Net praėjus ketveriems metams po invazijos į Iraką Britanijos dalyvavimas joje vis dar skaldo šalies visuomenę, kurios nepasitenkinimą parodo gerokai sumažėję T.Blairo ir jo Leiboristų partijos populiarumo reitingai viešosios nuomonės apklausose.
Dabar 54 metų T.Blairas pripažįsta, kad jo pasitraukimas iš premjero posto gali padėti jo partijai.
"Tačiau aš taip pat manau..., jog esminė naujųjų leiboristų nuostata, kad būtina atsikratyti kai kurių senų pozicijų skirtumų tarp politikos kairės ir dešinės... nesikeis", - sakė T.Blairas prieš dešimtąsias jo triuškinamos pergalės 1997-ųjų rinkimuose metines, kurios buvo paminėtos gegužės 2 dieną.
Būsimasis premjeras Anthony Charlesas Lyntonas Blairas (Entonis Čarlzas Lintonas Bleras) gimė 1953 metais gegužės 6 dieną Škotijos sostinėje Edinburge, Hazel (Heizel) ir Leo Blairų šeimoje.
Jo tėvas buvo Škotijos jaunųjų komunistų lygos sekretorius, tačiau vėliau tapo ištikimas konservatorių premjerės Margaret Thatcher (Margaret Tečer) laisvos rinkos ideologijai.
Jaunasis Tony studijavo Fetese, elitinėje Škotijos mokykloje, vadinamoje "kiltuotu Itonu". Buvę mokytojai Tony prisimena kaip protingą, bet padykusį mokinį.
Vėliau Oksfordo Šv. Jono koledže jis baigė teisę ir tapo baristeriu. Studijuodamas ilgaplaukis T.Blairas nutrintais indiškais marškiniais dainavo savo roko grupėje ir labiau domėjosi sportu nei politika.
Pirmą kartą į Bendruomenių rūmus šiaurės rytų Anglijoje esančiame Sedžfilde T.Blairas buvo išrinktas 1983-aisiais, kai M.Thatcher vadovaujami konservatoriai ryžtingai stengėsi nukreipti šalies politiką į dešinę.
Sąmojingais ir taikliais pasisakymais per parlamento debatus užsitarnavęs gerą reputaciją, jis sparčiai kilo partijos, kuri mėgino atsitiesti po virtinės skaudžių pralaimėjimų rinkimuose ir aštrių vidaus kovų, karjeros laiptais.
1994 metais staiga mirus leiboristų lyderiui Johnui Smithui (Džonui Smitui), T.Blairas, kuriam tuo metu buvo vos 41-eri, buvo išrinktas jo įpėdiniu, kai sudarė susitarimą su Gordonu Brownu (Gordonu Braunu), kad vėliau nesieks perrinkimo.
Dabar G.Brownas jį pakeitė premjero poste.
Leiboristų pergalė 1997-ųjų rinkimuose, leidusi 43 metų T.Blairui tapti jauniausiu Britanijos ministru pirmininku per 185 metus, buvo laikoma naujos politikos pradžia po 18 metų trukusio M.Thatcher, o vėliau Johno Majoro (Džono Meidžoro) vadovaujamų konservatorių valdymo.
Tapęs premjeru charizmatiškasis T.Blairas, priešingai nei buvo įprasta, stengėsi nenutolti nuo visuomenės. Jis lankydavosi britų popgrupių koncertuose ir pelnė britų simpatijas, kai drauge gedėjo automobilio avarijoje žuvusios Velso princesės Dianos, kurią pavadino "žmonių princese".
Tačiau visa tai užgožė virtinė užsienio konfliktų, ypač vis dar vykstantis karas Irake, bei tai, ką kai kas laikė cinišku leiboristų manipuliavimu žiniasklaida siekiant paveikti visuomenės nuomonę, o taip pat daugybė skandalų, susijusių su jo partija ir ministrais.
Anksčiau jaunatviškas ir fotogeniškas T.Blairas laikytas politiku, galinčiu palenkti į leiboristų pusę politiškai apatiškus rinkėjus, moteris ir jaunimą, tačiau pastaruoju metu nemažai Leiboristų partijos narių į žilstelėjusį premjerą žiūrėjo kaip į kliūtį siekiant pergalės rinkimuose.
Po pergalės 2005-ųjų visuotiniuose rinkimuose keturių vaikų tėvas T.Blairas tapo pirmuoju leiboristų lyderiu, užsitikrinusiu trečią iš eilės kadenciją premjero poste.
Jo socialinė ir ekonominė politikai gerokai nutolo nuo kairiosios pakraipos, socialistinių Leiboristų partijos ištakų.
Nemažai leiboristų smerkė T.Blairą už tai, kad jis nutraukė tradiciškai tamprius partijos ryšius su profesinėmis sąjungomis, kad transformuotų ją į laisvosios rinkos vertybes propaguojančią bei į verslą orientuotą politinę jėgą, kuri tapo panašesnė į dešiniosios pakraipos torius.
Tačiau šiai politinei jėgai, kuri nuo 1994 metų žinoma kaip Naujoji leiboristų partija, pavyko pelnyti rinkėjų palankumą, tuo tarpu senąją leiboristų gvardiją per praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį iš esmės sužlugdė tarpusavio ideologinės rietenos.
Vidaus politikos srityje T.Blairas įgyvendino vienas didžiausių konstitucinių permainų - Škotijoje ir Velse po 1997 metais vykusių referendumų atsirado autonominės administracijos.
Nors visą parengiamąjį darbą atliko J.Majoras, būtent T.Blairas 1998-aisiais pasirašė Didžiojo penktadienio susitarimą Šiaurės Airijoje, kuris iš esmės užbaigė ne vieną dešimtmetį trukusią kruviną nesantaiką tarp provincijos katalikų ir protestantų bendruomenių.
Kiti reikšmingi darbai, prie kurių per savo valdymo dešimtmetį prisidėjo T.Blairas, buvo Žmogaus teisių akto priėmimas, nuo viduramžių gyvuojančių nerenkamų aukštųjų parlamento rūmų pertvarkymas ir didesnio teisinio pripažinimo tos pačios lyties asmenų poroms suteikimas.
Didžiosios Britanijos centriniam bankui buvo suteikti įgaliojimai nustatyti bazines palūkanų normas, taip pat buvo nustatytas minimalus darbo užmokestis.
Tiek T.Blairas, tiek G.Brownas savo prioritetais visuomet skelbė tvaraus ekonominio klestėjimo skatinimą, užimtumo didinimą bei priemones ekonomikos augimui remti.
Kai T.Blairo žmona Cherie (Čeri), garsi žmogaus teisių advokatė, 2002-ųjų gegužės 20 dieną pagimdė jų trečiąjį vaiką, sūnų Leo, premjeras tapo pirmuoju pareigas einančiu britų vyriausybės vadovu nuo 1849 metų, susilaukusiu atžalos.
Tačiau T.Blairas taip pat tapo pirmuoju pareigas einančiu britų premjeru, kuris buvo apklaustas dėl policijos atliekamo tyrimo. Pernai gruodį jis buvo apklaustas tiriant įtarimus, kad leiboristai už dosnią finansinę paramą siūlė vietas Lordų Rūmuose.
Nors pats T.Blairas nori būti prisimenamas kaip premjeras, reformavęs švietimo, sveikatos apsaugos, pensijų ir teisėtvarkos sistemas, jo nuopelnus neabejotinai nustelbs Irako šešėlis.
Sprendimas tvirtai remti Jungtines Valstijas ignoruojant visuomenės nepritarimą smarkiai pakenkė jo autoritetui namuose ir tarptautinėje arenoje.
