Suvokusi, kad skubėti ir kaupti turtus yra beprasmiška, moteris pakeitė savo gyvenimą.
Didelius būstus vadina klaida
200–300 kv. m namus projektavusi architektė tvirtina, kad lietuviai, statydami didelius namus, daro didelę klaidą. Būstu reikia nuolat rūpintis – jį tvarkyti, šildyti. Tačiau praktiškai beveik visą dieną tos erdvios patalpos būna tuščios, į jas sugrįžtama tik nakvoti. Iš tiesų absurdiška yra šildyti tuščius kambarius. Daugelis namų savininkų tai suprato tik dabar, gerokai pabrangus būsto šildymui.
Vilija pasiryžo išmėginti kitokį gyvenimą, taigi pasirinko ir kitokį būstą – arčiau gamtos. Iš pradžių susiprojektavo 60 kv. m namuką. Molinį, sraigės formos. Vėliau suprato – ir toks plotas jai su vaikais per didelis. Surengė šeimyninį mažiausio namo konkursą. Gautu rezultatu liko patenkinta: 4x4 m namuko žmogaus poreikiams visiškai užtenka. Būsto centre pastatyta krosnelė 12 kv. m patalpėlę prišildo per pusvalandį. Plati šienu bei žolelėmis kvepianti lova, vieta rašyti bei skaityti, niša nusiprausti, valgiui ruošti – toks paprastas ir jaukus yra Vilijos būstas.
Ant keturių akmenų
Tai sodybos šeimininkės asmeninė, tylos ir buvimo su savimi zona. Ją architektė susikūrė neaprėpiamoje pievoje, kurioje kadaise ošė ąžuolų giria. Vilija neabejoja: kai tik žmogus liausis kištis į gamtą, pamažu vėl užsisės miškas, įsivyraus buvusi pilnatvė. Jau ir dabar nešienaujama pieva akims suteikia džiaugsmo, gyvajai gamtai – naudos. Žiemą stirksantys žolynai pasipuošia nuostabiu šerkšno kiauraraščiu, čia noriai maitinasi įvairiausi paukščiai.
Norėdama kuo švelniau įsiterpti į gamtą, architektė nusprendė nekasti pamatų, namą tiesiog pastatyti ant akmenų. Po statiniu susidariusi erdvė labai patiko ištikimiems šeimos draugams – samojedų veislės šunims. Vasarą čia jie randa pavėsį, žiemą – užuovėją.
Per pagarbų atstumą vienas nuo kito smilgomis siūruojančioje pievoje baigiami statyti dar du lygiai tokie pat rąstiniai nameliai ant akmenų. Vienas jų skirtas moters įsūniui, kitas – sūnui. Beveik suaugę vaikinai čia galės apsistoti lankydami Viliją ar sumanę kaime įsikurti visam laikui. Ateityje galbūt atsiras dar vienas namelis ant akmenų – kol kas septynerių augintinei Augustei. Vilija įsitikinusi, kad asmeninė, tylos zona reikalinga kiekvienam, sulaukusiam dvylikos metų.
Tegul gyvena laisvėje
Gyvenimu mieste, beprasmiu skubėjimu pasibodėjusi moteris dabar mėgaujasi stebėdama gamtą, mėgina ją suprasti ir paklūsta jos ritmui. Keliasi ir gula su saule – mažajame namelyje elektra nereikalinga. Beje, yra šioje sodyboje ir „normali“ pirkia, kurioje galima uždegti žiburį. Kaip ir kiti kaimo namai, ji stovi galu į gatvę. Tai namas, kuriame apsistoja paviešėti atvykstantys Vilijos draugai, dėdė. Šį namą ir kiemą, kurie labai nesiskiria nuo kaime įprastų, sodybos šeimininkė vadina bendravimo zona. Privačioji, tylos zona – šiek tiek tolėliau, už kelių šimtų metrų.
Tyliu prunkštimu pasisveikina gražuolių žirgų pora. Sodyboje jie atsirado netikėtai. Viename šalies žirgyne užauginti Lietuvos sunkieji neatitiko veislės reikalavimų, todėl buvo išbrokuoti. Bartkevičių šeima pagailėjo į mėsos perdirbimo įmonę vežamų žirgų – juos perpirko.
Kartu su grąžintu gyvenimu žirgai įgijo iki tol jiems nežinotą laisvę. Jie neverčiami dirbti – netraukia nei plūgo, nei vežimo, taip pat nežino, kas yra balnas ar žąslai, nes nejodinėjami. Gyvūnai kelių hektarų aptvare ištisus metus gyvena beveik kaip mustangai prerijose, o šeimininkę nepaliauja stebinti savarankiškumu. Užuot slėpęsi nuo vėjo ir darganų pašiūrėje bei pešę paruoštą šieną, jie net žiemą mieliau laigo po pievą, ragauja natūralią augaliją.
Vilija tvirtina, kad kiekvienas gyvas padaras turi teisę džiaugtis laisve. Jai keista, kad iki šiol Lietuvoje dar neplinta toks požiūris į gyvąją gamtą, koks Skandinavijoje jau yra gana populiarus. Pas mus gyvūnai dažniausiai vis dar auginami iš egoistinių paskatų, ieškant sau naudos.
Kaimas sutiko šiltai
„Pirmiausia žmogus turi būti pats su savimi, tada su šeima, paskui – su kaimynais, bendruomene, su Lietuva, su Visata“, – vertybių prioritetus dėsto Vilija. Į seną rėžinį kaimą, kuriame prieš dešimt metų įsigijo labiausiai apleistą sodybą, ji stengėsi ateiti kuo tyliau, kad nesuardytų ramaus vietos gyvenimo, neprimestų kokių nors naujų taisyklių. Vilijai labai svarbi ir ši patirtis – buvimo kaimo bendruomenėje.
Senieji gyventojai šiltai sutiko naujakurius. Sužibo viltis, kad kadaise klestėjęs kaimas gali vėl atgyti. Ir iš tikrųjų, netrukus į kaimą atvyko dar viena naujakurė – Dalia. Gydytojos dermatologės praktiką Panevėžyje palikusi moteris – Vilijos bendramintė. Būtent ji apsigyveno Vilijos projektuotame sraigės formos namelyje iš molio ir spalių.
Dalia apgailestauja, kad į šią bendruomenę įsiliejo tik jos su Vilija, nors buvo pasišovę kur kas daugiau grįžimo į gamtą šalininkų. Iš tiesų būtų lengviau, jei greta gyventų kuo įvairesnių profesijų žmonės. Ką gi, įkvepiančios svajonės daug kam ir liko tik svajonėmis. Tačiau Dalia tvirtina dėl nieko nesigailinti. Dabar jos į miestą ir surištos nenuvestum.
Moteris tebegyvena statybos rūpesčiais, bitininkauja (ketina mokytis drevinės bitininkystės). Kaip ir Vilija, užsiaugina daržovių savo stalui.
Beje, tas naujakurių daržininkavimas – seniesiems kaimo žmonėms neįprastas: neariant žemės, ant jos pakreikus storoką šiaudų sluoksnį, čia pat ir sėklas įterpus. Dėl naujoviško daržininkavimo ar kitų neįprastų dalykų kaimas moterims nesega keistuolių etiketės ir nuoširdžiai linki kuo geriausios sėkmės.
Irma Dubovičienė
