Muzikos rinkoje žodis „šiandiena" nebereiškia to, ką reikšdavo anksčiau. Tai – labiau reliatyvus nei tiesioginis terminas, mat muzikinės naujovės ir šviežios grupės „randasi" taip greit (kaip grybai po lietaus), jog praleidus vieną dieną „už" internetinių platybių, gali ne tik atsilikti, bet ir nepastebėti naujo beužgimstančio muzikinio šedevro.
Kadangi netikiu likimu, o visą pasaulio (kartu ir muzikinio) tvarką suverčiu atsitiktinumui, vieną praėjusių metų žiemos vakarą visiškai atsiktiktinai atradau naują švediškos muzikos tinklaraštį. Jame paskutinis įrašas kalbėjo apie man iki tol visiškai nepažįstamą vardą, kurį iš anksto (dėl nežinia kokių priežasčių) buvau linkęs „nurašyti" į „nereikšmingųjų" sąrašą...
Neatsimenu tiksliai, kas buvo rašoma apie kolektyvą, tačiau galvojau, kad tai – eilinis švediškas „eisofbeisiškas popsas", dėl kurio mano muzikinis pasaulis visiškai nevertas papildymo. Ši pirminė mano mintis, ko gero, buvo viena didžiausių mano asmeninių pastarojo pusmečio klaidų. Kodėl? Ogi todėl, kad šis kolektyvas po to šalto žiemos vakaro tapo ne tik mano šiluma, bet ir vienu didžiausių paskutinių metų atradimų.
Johannesas Mayeris (nuotr. asm. archyvo)
Taigi nežinau, kodėl, tačiau neturėdamas jokių iliuzijų visgi nusprendžiau perklausyti to švedišką muziką apžvelgiančio tinklaraščio siūlomos dainos ir... Tąkart mano ausinėse suskambo lyriškojo „Fribourg" garsai. Taip mano pasaulyje atsirado „The Late Call" – kolektyvas, kuris nepaliko abejingų netgi didžiausių mano ciniškų bičiulių.
Taigi kas yra „The Late Call"? Tai vardas, po kuriuo slepiasi lyriškos muzikos mylėtojas Johannesas Mayeris. Persikėlęs iš Vokietijos į Stokholmą, Johannesas ne tik nenustojo kurti (prieš tai jis grojo indie pop grupėje „The Ceadars"), bet ir su jį priglaudusia leidybine kompanija „Tapete Records" išleido du nuostabius albumus. Pastarasis darbas „You Already Have A Home" pasirodė praėjusiais metais ir vizitine kortele tapusio kūrinio „Fribourg" dėka patraukė netgi muzikinio žurnalo „Q" dėmesį. „Q" kritikai albumui negailėjo puikių žodžių, o „The Late Call“ lyriška muzika vis tvirčiau pradėjo lįsti į dienos šviesą.
Šiandien Johannes Mayeris vis dažniau yra kviečiamas į išskirtinius pasirodymus, o „The Late Call“ muzika vis dažniau atsiduria įsimylėjėlių ir romantikų fonotekose.
Grupė, kurios muziką galima būtų apibūdinti kaip trūkstama grandį tarp „Bon Iver“ ir „Kings Of Convenience“, jau nebėra nežinomasis „X". Lyriškoji dalis, dėl kurios „miršta“ kolektyvų „Mumford & Sons“ ar „Villagers“ gerbėjai, su kaupu patenkinama ir Johanneso Mayerio kūryboje.
Vienišas vokietis ant stogo gyvenančio Karslono mieste atrado ir savo gerbėjus, ir savo mūzą, kuri, kuo toliau, tuo tvirčiau telpa į tyliosios lyrikos rėmus ir, kas svarbiausia, užtikrintai žygiuoja savo vietos po saule link.
Džiugu, kad „The Late Call“ lyderis savo įtemptoje dienotvarkėje, besistengdamas prisijaukinti mūzą, rado akimirką ir „manoMuzikai“. Nors ir labai trumpai, bet labai nuoširdžiai šnektelėjęs su Johannesu tik dar kartą įsitikinau, kad jo kuriama muzika – tai labai nuoširdus jo lyriškos kasdienybės įprasminimas akustinių sąskambių dermėj.
Kadangi Mayeris paprašė kalbėti tik apie muziką, šįkart pokalbis nebuvo ilgas, tačiau čia pateikiame visas jo detales.
Beje, prieš skaitydami patogiai įsitaisykite fotelyje, pamirškite tvirtais žingsniais į Lietuvą įžengiantį rudenį, įsipilkite taurę raudono vyno ir įsijunkite „The Late Call“ dainą „Fribourg“.
„ManoMuzika“: praėjusiais metais su „The Late Call" išleidai savo antrąjį studijinį albumą „You Already Have A Home“. Ar galėtum jį palyginti su debiutiniu savo darbu „Leaving Notes“?
J. Mayeris: muzikalia prasme tai buvo mano rimtas žingsnis į priekį. Nebuvau ypatingai prisirišęs prie griežtų muzikos garsų, todėl galiu sakyti, kad antrasis albumas yra daug įvairesnis. Be to, jame yra kur kas daugiau muzikinių instrumentų. Jei reikėtų jį įvertinti, sakyčiau, kad „You Already Have A Home“ – klasikinis įrašas, kuriuo esu labai patenkintas.
Johannesas Mayeris (nuotr. E. Dudek)
Kol kas „The Late Call“ nėra žinomas vardas nei Lietuvoje, nei likusiose Baltijos šalyse. Vienintėlė daina, kurią girdėjo mūsų gyventojai – tai kūrinys „Fribourg“. Tiesa, išgirdę šią dainą, žmonės tikrai jai nelieka abejingi. Kaip manai, kodėl šis kūrinys yra toks ypatingas? Ar „Fribourg“ atspindi tavo požiūrį į muziką?
„Fribourg“ – tai mano pareiškimas. Ši daina apie žmogų, kuris persikelia į svetimą miestą ir, deja, jame pradžioje jaučiasi labai nejaukiai. Jis pyksta, kad žmonės į jį nekreipia dėmesio, jam liūdna, kad jo niekas neatpažįsta...
Jei atvirai, tai daina apie mane. Būtent taip aš jaučiausi persikėlęs gyventi į Stokholmą. Žinoma, dabar viskas kitaip ir aš čia esu laimingas, tačiau pradžioje buvo tikrai sunku.
Kalbant apie muzikaliąją „Fribourg“ pusę, galiu prisipažinti, kad man visada patikdavo dainuoti aukštas natas. Šis kūrinys šiam mano pomėgiui suteikė puikias galimybes. Negana to, dainos priedainis yra tikrai nuostabus. Tikiu, kad visų šių priežasčių gausa ir leido žmonėms įsimylėti „Fribourg“.
Ar sunku būti muzikantu Švedijoje?
Tai tiek pat sunku, kiek ir lengva. Kartais aplanko toks jausmas, kad visi mane supantys žmonės priklauso kokiai nors grupei. Todėl Stokholme reikia būti labai atkakliam ir savitam, norint „prasimušti“ į platesnius vandenis. Kita vertus, nemanau, kad Švedija yra išskirtinė. Tokia pati situacija yra visuose didžiuosiuose Europos miestuose.
Kaip ir kodėl nusprendei suburti „The Late Call“? Ką veikei iki tol?
Prieš „The Late Call“ grojau indie pop grupėje „The Cedar“. Tačiau tai dariau savo ankstesnėje gyvenamojoje vietoje – Miunsteryje. Nuo „The Late Call“ egzistencijos pradžios grupė „The Cedars“ išsiskirstė. Persikėlęs į Stokholmą subūriau dabartinį kolektyvą.
Visada norėjau kurti „tylesnę“ muziką. Stengiausi išplėsti garsų skambesį, todėl „The Late Call“ niekada neskambės taip, kaip skambėjo „The Cedars“. Dievinu akustinius instrumentus, todėl būtent su jais ir stengiuosi dirbti. Vystyti akustinių garsų sąskambį – tai ne tik malonumas, bet ir didžiulis iššūkis. Tačiau tai – vienintėlis kelias tobulėti. Nėra nieko blogiau, nei užmigti ant laurų ir naujuosius albumus vilkti į savo ankstesnės „sėkmės koncepcijos“ rūbą.
Švedijos muzikos rinka vis labiau auga ir įgauna vis žymesnę vietą globalioje Europos muzikos rinkoje. Kaip tu pats apibūdintum Švedijos muzikos verslą?
Manau, kad švedai tikrai neturi kuom skųstis. Švedija – sėkminga pop muzikos šalis. Europos gyventojai su malonumu sutinka naujas Švedijos pop grupes, todėl galiu drąsiai sakyti, kad ši šalis – tai puiki dirva naujoms tokio žanro grupėms.
Ar turi muzikinių tikslų?
Johannesas Mayeris (nuotr. asm. archyvo)
Žinoma. Be jų tiesiog negalėčiau kurti muzikos. Kiekvienas mano įrašas – tai savotiškas muzikinio tikslo įgyvendinimas. Kaskart kurdamas ir įrašinėdamas aš turiu kažką pajusti. O sukūręs ir įrašęs dainą didžiausias jos kritikas vėlgi turiu būti aš pats: žinau kada sukuriu gerą, o kada – prastą kūrinį. Nesakau, kad man nereikia kitų kritikos. Žinoma, kad reikia. Tačiau pirminis „gerai/blogai“ vertintojas visada būsiu aš.
Muzika yra ypatingai subjektyvus dalykas, kurį pirmiausia turi suvokti ne kas kitas, o jos kūrėjas. Jei paklaustum manęs, ar man patinka mano muzika, atsakyčiau vienareikšmiškai: taip. Tačiau tikrai nežinau, ką apie ją galvoja kiti žmonės. Žinoma, kaip ir kiekvienam kūrėjui, man svarbu, kad mano muzika rūpėtų kitiems žmonėms. Be abejo, ne visiems (juokiasi).
Ar turi muzikinių idealų?
Be abejo. Jų labai daug, Tačiau jie – labiau įkvėpimas nei idealai. Ko gero, jau esu per senas tam, kad turėčiau idealus (juokiasi).
Ar turi svajonių atlikėjų bei prodiuserių, su kuriais norėtum dirbti?
Tiesą sakant, ne. Man kur kas labiau patinka pačiam dirbti su savo sukurtomis dainomis – ieškoti geriausio skambesio ir gražiausių išraiškos būdų. Galbūt esu nuobodus, tačiau sakau visišką tiesą. Kartais man tiesiog atrodo, kad kūrinys – tai per daug asmeniškas ir intymus dalykas tam, kad į jį įsileisti kažką, kas turi didesnę pasaulinę šlovę ar žymesnį sceninį vardą.
Mano nuomone, šiandien prodiuseriai įgauna pernelyg didelę reikšmę. Jeigu daina yra bloga – ji ir liks bloga. Visiškai nesvarbu, ar prie jos prikiš rankas koks nors didelis vardas, ar ne. Galų gale, muzikoje yra galybė pavyzdžių, kuomet grupė, išleidusi milijonus dolerių geram prodiuseriui, išleidžia albumą, kuris, galų gale, vistiek būna beviltiškas.
Kaip tu kuri muziką?
Viskas paprasta. Sukuriu muzikinį pavyzdį gitara ir jį išplėtoju. Baigęs kurti svarstau, ar įtraukti jį į albumą, ar ne. Bet tai – trumpiausias iš trumpiausių apibūdinimų (juokiasi). Kur kas sunkiau būtų atsakyti į klausimą, kas man yra muzikos kūrybos postūmis. Tikrai nežinau, bet suvokiu, jog kurti – tai mano esminis egzistencijos poreikis.
Kokie tavo ateities planai?
Žinau tik tiek, kad pradėsiu įrašinėti trečiąjį albumą. Tiesa, kada jis pasirodys – tikrai nežinau
