Drąsiai save vadinančios svingo karalienėmis Rūta Švipaitė – Pocė, Veronika Čičinskaitė – Golovanova ir Ugnė Bakanauskaitė dalinasi mintimis apie svingo atnešamą energiją, juoko pilną kūrybą bei darbą moteriškoje draugijoje.
- Esate profesionalios džiazo atlikėjos, kas paviliojo būtent į senąjį svingo skambesį?
Rūta: susipažinome su šiuo žanru dar studijuodamos. Nusprendėme, kad būtent vokalinė muzika ankstyvajame svinge labai žavi, yra moteriška, žaisminga. Lietuvoje neradome grupės, kuri atliktų tokio stiliaus muziką keliais balsais, tad nedvejodamos panirome į ją visa širdimi.
Veronika: mus patraukė šio stiliaus žaismingas skambesys, lengvumo pojūtis, įdomios ir netikėtos kūrinių aranžuotės. O svarbiausia - tribalsiškumas. Tuo laikmečiu buvo labai populiarios merginų trio sudėties grupės, tad mus sužavėjo jų balsų darna, frazavimas ir tribalsis skambėjimas.
- Svingas aktyviausiai karaliavo tarpukariu, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip manote, kodėl būtent tuo metu žmonės rinkosi šio žanro muziką?
Ugnė: Tarpukariu žmonės ieškojo būdų, kaip pamiršti visus karo sunkumus. Svingo muzika bent trumpam suteikdavo džiugesį, laimę, šokį, užmarštį. Dabartiniai laikai taip pat pilni negandų, pykčio bei liūdesio, todėl mūsų skeidžiamos muzikos siekis yra toks pat.
- Kokie buvo šeštieji jūsų gyvavimo metai, kas naujo per juos įvyko?
Rūta: Pastarieji metai buvo labai produktyvūs ir tikslingi. Atsiradus grupės įdėjinių minčių generuotojai, mūsų dešiniajai rankai visuose vadybos reikaluose - Justinai Vingilei, darbas sparčiai pajudėjo į priekį. Nufilmavome ne vieną gražų video klipą, surengėme spalvingų fotosesijų ir skambių koncertų Lietuvoje ir už jos ribų – Latvijoje, Sicilijoje.
Ugnė: Dainavome ne viename džiazo festivalyje, kas mums, kaip džiazo atlikėjoms, labai svarbu. Taip pat be galo, smagu, kad turėjome galimybę pasirodyti kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, Kauno bigbendu ir LR VRM Reprezentaciniu pučiamųjų orkestru. Surengėme įsimintiną koncertą Sicilijoje, festivalyje „Po mandarino medžiu“. Tame krašte turėjome ir dar vieną ypatingą pasirodymą – mažame miestelyje Itala liepos 6 – ąją su vietine bendruomene giedojome Lietuvos himną.
- Ko gali tikėtis klausytojai jūsų gimtadienio koncertuose „The Ditties Touch“?
Veronika: Labai laukiame šių koncertų, nes norime padovanoti klausytojams savo meilę ir pasidalinti šešerius metus puoselėta kūryba. Bus tikra gimtadienio šventė. Ruošiame keletą išties nuotaikingų numerių su šokiais ir vokaliai virtuoziškais pasažais. Bus labai daug naujų kūrinių, kurie, gal net nustebins žiūrovą, nes taip dar nesame dainavusios.
- Kokią juokingiausią situaciją ar nutikimą prisimenate iš grupės veiklos per visus gyvavimo metus?
Rūta: Jų būta labai daug, sunku išskirti vieną. Dainuodamos į vieną mikrofoną visuomet matome viena kitą. Kai kuri pamiršta ar supainioja žodžius, visuomet užklumpa nevaldomas juokas. Pastarasis toks nutikimas įvyko dar šiais metais, kai koncertavome Marijampolėje. Ugnė savo solo posmelyje supainiojo žodžius ir pakartojo tą pačią eilutę du kartus. Mus su Veronika suėmė lengvas krizenimas. Aš, žinoma, pasitikinti savimi, nė nemaniau, kad ir manęs tai laukia. Įpusėjus posmeliui ir aš „pastringu“ ir niekaip nebepamenu, koks gi tekstas turi būti. Suglumusi, bet reikiamoje nuotaikoje skambiai sušunku į mikrofoną: „I don‘t know!“. Girdžiu pribėgusi prie mikrofono Veronika juokais atsako: „Me too!“ ir gūžteli pečiais. Prapliupome visos juoktis, bet išsisukome.
Ugnė: Ko jau ko, bet juoko mūsų grupėje tikrai netrūksta! Kiekvieną kartą susitikus, ar repeticija, ar pasiruošimas koncertams, ar net pačio koncerto metu mes prisijuokiame iki ašarų. Vieną iš juokingiausių nuotykių išskirčiau situaciją, kai koncertavome Vilkaviškyje. Aš dainavau solo partiją, o Rūta su Veronika teatrališkai vaikščiojo po sceną. Veronika bevaikščiodama taip energingai kilstelėjo koją, kad jos aukštakulnis švystelėjo kelis metrus į viršų ir vos neįkrito į balkoną. Ir žiūrovams, ir mums buvo puiki vitamino C dozė.
Veronika: Pirmas dalykas, kas šovė į galvą, tai kelionė po koncerto Biržuose. Kaip ir dažniausiai, trise išjudėjome namo į Vilnių. Ir nuvažiavome iki Latvijos sienos, nors visos buvome tikros, kad tikrai važiuojame reikiama kryptimi. Na suprantate, juk moterys viską žino ir visada yra teisios.
- Ką jums duoda bendra kūryba ir veikla?
Rūta: Iš profesinės pusės duoda žinių, tobulėjimo - dainuoti trimis balsais nėra sunku, bet nėra ir paprasta. Moko bendradarbiavimo tarpusavyje ir su kitais muzikantais. Augame drauge kaip moterys, asmenybės ir kaip dainininkės.
Veronika: Dirbdama šioje grupėje aš atrandu svingo muzikos pozityvų energetinį užtaisą, kurio taip trūksta mūsų šalyje.
- Ko palinkėtumėte sau septintiesiems metams?
Rūta: Toliau būti ir dirbti drauge, stengtis ieškoti naujų kūrybiškų sprendimų. Taip pat palinkėsiu tokių pat ir dar daugiau nuostabių klausytojų, kurių vis daugėja ir su meile grįžta į mūsų koncertus. Ačiū Jums, dėl kurių ir stengiamės būti įdomios ne tik jums, bet ir sau!
- Kas laukia „The Ditties“ po gimtadienio koncertų, kokie artimiausi planai?
Ugnė: po šių koncertų ruošimės šventiniams žiemos pasirodymams. Juk ateina puikus metas dar daugiau laiko visiems praleisti su svingo epochos muzika! Antrąją Kalėdų dieną surengsime pasirodymą Palangoje, o paskutinį šių metų vakarą turėsime ypatingą koncertą Anykščių koplyčioje.
