„Yra toks pasakojimas giminėje, kad aš turėjau labai skardžią gerklę ir gerai parėkdavau, bet čia taip buvo iki metų amžiaus ir tik tėčio akordeonas mane nuramindavo. Tai pamatę mama su tėčiu sukluso, kad galbūt“, – juokiasi moteris.
Šiek tiek vėliau, pradėjo su draugais vasarą sode rengti spektaklius.
„Įsimintiniausias pasirodymas tikriausiai ir buvo vienas iš spektaklių sode apie vabaliukus. Mums labai gerai pasisekė bilietus tėvams parduoti. Neatsimenu, kokia buvo kaina, bet tikriausiai buvo visai gera, nes po to išėjo nemažai saldainių. Buvom patenkinti.
Vėliau prasidėjo „Liepaičių“ choras. Tada „Dainų dainelės“, vėliau dramos būreliai. Aš buvau anksti išreikštas, jeigu galima vadinti, talentas“, – šypsosi ji.
Nors spektakliai ir pasirodymai buvo rengiami nuo pat mažens, tačiau moteris sako, kad vis dėlto buvo labai jautri mergaitė.
„Aš labai buvau jautri. Pavyzdžiui, pasirodymas „Dainų dainelėje“ man buvo visiška tragedija. Man stodavo visa kognityvinė nervų sistema, gumulas gerklėje, balsas neišeina... Turėjau reikalų!“, – sako N. Čereškevičienė.
Tačiau šiek tiek paaugus ši baimė dingo ir nuo tada mokyklos spektakliuose atlikdavo pagrindinius vaidmenis ir netgi tapo dramos būrelio seniūne, o 13 metų suprato, kad būti scenoje jai iš tiesų patinka. Nors vaidinti sekėsi, bet pagrindinė N. Čereškevičienės svajonė buvo tapti režisiere.
„Visada norėjau būti režisierė, todėl ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, į režisūros studijų programą. Paskui mums davė ir aktorių diplomus, nes mūsų kursas buvo stiprus. Vėliau buvau paskirta į Lietuvos televiziją, vaikų redakciją, nes mano diplominis darbas buvo susijęs su vaikais.
Tikrai neturėjau tikslo, kad dirbsiu su vaikais. Tiesiog intuityviuoju būdu ir pagal galimybes taip susiklostė. Po pusmečio darbo televizijoje atsirado ir autorinė laida, o nuo ten jau ilga kelionė per kopas, kaip sakoma“, – šypteli ji.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad su N. Čereškevičienės įkurta laida „Tele bim-bam“ užaugo ne viena vaikų karta. Nors jau beveik dešimtmetį šios laidos nebėra eteryje, tačiau jos dainos skamba iki šiol. Moteris sako, kad griežta teisėja nebus – stengsis paskatinti vaikus eiti pasirinktu keliu.
Projekto „Lietuvos talentai. Supervaikai“ organizatoriai džiaugiasi, kad anketas dalyvauti projekte jau pateikė tokie netikėti talentai kaip magai, gyvūnų dresuotojai, motociklininkas, šaškių mylėtojai, fechtavimo specialistai, 6 metų mokslininkas, dailininkas, kurio talentas tiesiog pribloškia.
N. Čereškevičienės darbas su vaikais nenutrūko dingus iš eterio. Beveik prieš dešimtmetį ji įkūrė „Tele bim-bam“ darželį, o prieš trejus metus ir „Upės“ mokyklą, kur ugdomi vaikų talentai.
Šį pavasarį tapsite „Lietuvos talentai. Vaikai“ projekto teisėja. Ar iškart sutikote su šiuo pasiūlymu?
Abejonių buvo, nes buvau sau pasakiusi, kad kelią televizijoje baigiau. Seniai nebesu tenai. Bet prodiuseris Samas moka įkalbėti. Tada pradėjome galvoti, kokia forma galėčiau būti teisėja. Turėjome bendrą sutarimą, kad neteisėjausi, o vaikus paskatinsiu ir palydėsiu į jų pasirinktąjį kelią, nes nenoriu būti piktąja teta, o pasižiūrėti, kaip galiu padėti tiems vaikams atsiskleisti, nes visą gyvenimą su tuo ir dirbu.
Iš pradžių televizijoje, o dabar „Tele bim-bam“ darželyje ir „Upės“ mokykloje. Tai šitie darbai yra gana panašūs. Aš visą gyvenimą su vaikais.
Ko tikitės iš šio projekto? Galbūt bandysite atrasti naujų būsimų žvaigždučių?
Galbūt surasiu, bet aš pati su tomis žvaigždutėmis jau nebedirbsiu. Vaikučiui pasakyti jo didžiausias stiprybes bus mano uždavinys. Aš manau, kad tie, kurie eina į didžiąją sceną jau jaučia savyje didelę jėgą.
Koks jausmas grįžti į televizorių ekranus po tokios pertraukos?
Nežinau, pažiūrėsiu (juokiasi). Žinau, kad būsiu smagioje kompanijoje su Mikutavičiumi ir Jankevičiumi. Tarp dviejų vyrukų. Tikiuosi tokio smagaus pasibuvimo.
Aišku, bus to jaudulio ir nerimo, bet atsimenu, kaip su juo reikia tvarkytis. 22-eji metai televizijoje su tiesioginiais eteriais davė savo. Stengsiuosi jaudintis mažiau už vaikus (juokiasi).
Kiek laiko prireikia pastebėti vaiko talentą? Ar užtenka vieno pasirodymo?
Aišku, norėtųsi daugiau su vaikeliu pabendrauti ir jį išklausinėti apie savo domėjimąsi dalykais, vertybėmis. Vienas pasirodymas nėra pakankamai, bet toks yra televizijos ir šou formatas (šypteli).
Nors „Tele bim-bam“ laidos eteryje nebėra jau beveik dešimtmetį, tačiau jūsų sukurtos dainos iki šiol lydi ir suaugusius, ir vaikus. Kaip manote, kas tai lemia?
Aš visada sakiau, kad dainos kurtos vaikams, bet taip, kad suprastų ir suaugusieji. Paprastai apie visiems suprantamus dalykus, jeigu tu dainuoji, tai tinka visoms amžiaus kategorijoms. Tikrai žinau, kad jas dainuoja ir suaugę, nes jau užaugusi ta vaikų karta, kuri žiūrėjo „Tele bim-bam“.
Šiemet sausio pirmą dieną „Tele bim-bam“ buvo 30 metų. Laiko tarpas yra toks, kad yra ir „Tele bim-bam“ anūkų. Yra, kad močiutės atveda savo anūkus į koncertus ir dainuoja kartu.
Kaip viskas klostėsi po to, kai laida dingo iš eterio?
Idėją apie „Tele bim-bam“ darželį brandinau ilgą laiką. Paralelei su laida dirbau estetinio lavinimo mokyklėlėje, tai ji persikėlė į darželio formatą, o prieš tris metus atsirado ir „Upės“ mokykla. Tai yra du mano augantys vaikai, kuriems atiduodu visą savo laiką, o mobiliajame telefone nuotraukos tik iš ten.
Manau, kad šiuolaikinės pedagogikos uždavinys yra darbas su dabar gimstančiais vaikais. Iš tikrųjų, jie yra stiprios asmenybės, bet dar nepažįstančios savo vidinio pasaulio, savo emocinio pasaulio. Mūsų uždavinys yra juos ne tik mokyti, bet ir atspindėti, išbūti su jais visas nuotaikas, visus pergyvenimus ir džiaugsmus. Išmokyti juos kuo greičiau save pažinti ir tokiu būdu Lietuvai padovanoti kuo daugiau tokių lyderių ir stiprių asmenybių.
Labai norėčiau, kad mūsų darbo metodai, kuriuos mes taikome, tai yra: mažos klasės po 10-12, glaudūs santykiai su mokytoju, kuris privalo augti kartu su vaikais ir tam tikrose situacijose jaustis mokiniu, pasiteisins, o ir pasiteisina.
Mūsų mokykla yra apsupta Valakupių miško, tai vaikai daug laiko praleidžia gryname ore. Tai visos dienos mokykla – užsiėmimai vyksta iki pat 18:30 val. Vyksta pamokos, o po jų įvairūs būreliai.
Turime privalomą mokymąsi groti instrumentu. Pas mus yra šviesos valandos kartą per savaitę, kuomet kartu su psichologę gilinamės į vaikų pasaulį ir jų išgyvenimus. Antrokai jau puikiai šneka apie savistabą, ko tikriausiai suaugę ne kiekvienas galėtų padaryti. Šios dienos darbas atsispindės po keleto metų.
Kaip atrodo jūsų rutina?
Iš ryto į darbą einu, o mintys apie darbą yra iki 21 valandos. Yra namų darbų, kuriuos turiu pasidaryti su savimi, su kolektyvu. Iš tikrųjų labai daug bendraujame su vaikais. Stebime pamokas, jas analizuojame. Vedu pati ir darželio pedagogams seminarus iš pakeltų kasdienybės temų.
Rankos laikymas ant pulso – turbūt tokia yra mano funkcija. Geros darbinės nuotaikos ir santykių palaikymas yra mano darbo dalis, kad mokytojas į darbą ateitų gerai nusiteikęs ir jeigu jis turi klausimų, kad mes juos išnagrinėtume dabar, o ne keltume į geresnį laiką.
Jūs išauginote ne vieną talentingą vaiką. Kaip įžvelgėte augančius talentus?
Buvo priėmimo į „Tele bim-bam“ konkursai. Taip atsirado ir Tomas Narkevičius-Free finga, Eglė Gudeikytė, kuri dabar varžosi Eurovizijoje. Mano pačios dukra Kotryna, kuri turi savo grupę „Okata“. Iš tikrųjų daug vaikų žengė į muzikinį pasaulį.
Nežinau, ar tas jausmas pas mane yra iš mamos ar tėčio. Tėtis buvo ir yra labai muzikalus. Mama buvo tokia dvasinė vadovė mūsų šeimos. Šitos savybės matyt labai gerai sugulė ir susimiksavo manyje. Vaiką reikia širdimi girdėti, jeigu jį išgirsi, jis tau lieka labai dėkingas. Tas santykis su jais yra nenutrūkęs ir labai jį branginu.
Kalbant apie Tomą, šiemet jis atsiėmė „M.A.M.A“ statulėlę. Koks jausmas matyti tokią savo mokinio pergalę?
Puikus. Tikrai puikus (juokiasi). Manau, kad jis ir pernai buvo jos vertas. Tikrai labai džiaugėmės. Neseniai buvo jo gimtadienis, pasveikinau aš jį, virtualiai per „Facebook“ apsikabinome. Jis visada buvo labai drąsus, savitas žmogus. Tikrai labai charizmatiška asmenybė. Ir linkiu jam labai daug sėkmės.
Ar su kitais savo buvusiais mokiniais irgi palaikote ryšį?
Su dauguma taip. Dabar yra didysis ir galingasis „Facebook“, tai mes esame vienas kito drauguose. Yra ir aktorė Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė. Kai dėstytojavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir dėsčiau mikrofoninį dainavimą ji buvo dar ir mano studentė.
Ir Stasytė Žaltauskaitė, kuri atliko „Baltoji varnelė“ su Andriumi Mamontovu, ji baigė chorvedybą ir visai profesionaliu keliu nuėjo. Teko ir mokinių vestuvėse dalyvauti. Tikrai smagūs prisiminimai.
Kaip minėjote, jūsų dukra Kotryna turi ne tik savo grupę, bet yra ir muzikos mokytoja. Ką svarbu žinoti auginant talentingą vaiką?
Ji mano dešinioji ranka. Reikia leisti jiems pasireikšti. Ir turbūt nesakyti, kad tu esi talentingas vaikas. Reikia tą žinoti, gerbti savo vaike, puoselėti ir leisti tam pasireikšti. Turi klausyti, kur vaikas krypsta ir ko jis nori. Vienas iš mūsų mokyklos devizų yra: „Einu savo kelio“.
Reikia paleisti tą vaikutį nuo savo ego, nuo savo projekcijų, nuo to, kuo norėtume, kad vaikas būtų. Jog vėliau jam netektų keisti savo profesijos. Tai čia aš manau ankstyvos vaikystės ir paauglystės darbas – atrasti savo kelią. Tik reikia, kad padėtų tėvai ir mokytojai.
Kaip išlaikyti vaiko susidomėjimą menine veikla?
Reikia ją skatinti ir reaguoti į tai, kai vaikas sako, kad jau nebenori. Čia išradingumas jau yra išmintis. Ne visi jauni tėveliai būna tokie išmintingi. Jeigu tėveliai su vaikais praleidžia nemažai, o ne tą vidurkį, kuris yra 7-8 minutės per dieną.
Reikia klausytis ir girdėti apie ką vaikas šneka. Aš tikiu, kad mama ir tėtis gali tai išgirsti ir turi išgirsti. O sunkių momentų ir kaprizų būna, kad keičiasi vaiko amžius ir atsiranda kiti norai. Reikia sumodeliuoti jo gyvenimą taip, kad būtų kuo mažiau silpnybių ir būtų galima skatinti jo stipriąsias puses.
Ko palinkėtumėte visiems talentų dalyviams?
Iš tikrųjų palinkėčiau pasidžiaugti scenoje. Nežinau ar visi vaikeliai gali tai padaryti, bet norėčiau pasakyti jų tėveliams, jų vadovams, kad išleisti vaiką reikia nusiraminusį, kad jis galėtų maksimaliai atsiskleisti. Būtų įdomu pažinti tą mažą žmogeliuką, kuo įmanoma geriau.
Ir nenusiminkite, jeigu, deja, nepraeis. Bet toks gyvenimas. Šitokį didelį ėjimą į sceną, manau, kad atsimins visi.
