Spektaklyje vaidmenis kuria Aistė Zabotkaitė, Domantas Starkauskas, Rytis Saladžius, Vitalija Mockevičiūtė ir Dalia Michelevičiūtė.
– Pokalbį norėtųsi pradėti nuo jūsų biografijos. Esate šiek tiek panaši į kūrinį įkvėpusį Guillaume’ą Apolinaire’ą: visko siekiate nuosekliai ir įgyvendinate savo užsibrėžtus tikslus – filosofijos studijos Vilniaus universitete, režisūros studijos Muzikos ir teatro akademijoje, teatro kūrėjų rezidencijos, įvairios kūrybinės dirbtuvės... Garsusis poetas taip pat daug kur mokėsi, tik nieko nebaigė, pats lavinosi, bet neturėdamas diplomo negalėjo susirasti darbo, skurdo. Bet esmė – sielų polifoniškumas. Kuo jums artimas Apolinaire’as?
– Tikrai nesiekiu visko nuosekliai, bet suprantu, kad iš šalies gali susidaryti toks įspūdis. Filosofijos studijos buvo dvasinė būtinybė, ne tikslingas sprendimas.
Režisūros studijos – mesti kauliukai, nes tuo metu jau turėjau pakankamai drąsos žinoti, kad režisuosiu – su teatro diplomu ar be jo.
Manau, kad jei mano mama nebūtų mokytoja, ir aš niekuomet nebūčiau nieko baigusi. Netikiu diplomais.
Su filosofijos diplomu dirbau naktinio klubo rūbinėje. O ir su keliais diplomais, dirbant pagal profesiją, galima skursti.
Kaip nors lygintis su XX a. pradžioje gyvenusiu vyru, net jei jo pjesė yra pirminis inspiracijos šaltinis spektakliui, nenoriu, man to nereikia ir tai neįdomu. Tad sielų polifoniškumo šiuo atveju nėra.
Geriau paminėsiu kelias moterų siurrealisčių pavardes, tokias kaip Leonora Carrington, Leonor Fini, Remedios Varo, nes nors istoriškai siurrealizmas siejamas su vyrų pavardėmis, moterys siurrealizmo kontekste pasiekė labai daug.
Ypatingai siūlau visiems pasidomėti Claude Cahun. Ši nuostabi ir savo laiką pralenkusi fotografė, skulptorė ir rašytoja man šimtus kartų artimesnė už Apollinaire’ą.
– Kaip ir kodėl Guillaume’o Apollinaire’o „geometrinių formų“ drama „Teiresijo krūtys“ (1917) tapo jūsų kuriamo spektaklio „Teiresijo krūtis“ inspiracija? Jūs ieškojote kūrinio kaip atramos taško? Ar prasidėjus repeticijoms pasikeitė santykis su pačiu tekstu? Kodėl tapo svarbu naujai sukurti spektaklio tekstą?
– Tiesą sakant, nieko specialiai neieškojau. Nebuvau nusprendusi, nei ką, nei kokiu būdu kursiu. Pernai lapkritį leidau rezidencijoje Paryžiuje, tuo metu natūraliai labiau fokusavausi į prancūzišką literatūrą. Tuo pačiu metu kaip tik tariausi su teatru dėl naujo pastatymo.
Žinodama, kad premjera bus tik po metų, nenorėjau įsprausti savęs į rėmus, todėl pasirinkau kūrinį, kuris ne tik savo forma, bet ir turiniu man pasirodė itin paslankus.
Be abejo, tai, kad XX a. pradžios kūrinio pačioje pradžioje moteris pareiškia: „Aš feministė“, mane prajuokino, o tos pačios moters grįžimas pas savo vyrą kūrinio pabaigoje mane gerokai suerzino. Tai prisidėjo prie mano pasirinkimo. Dažniau kabinuosi už to, kas mane suerzina, o ne sužavi.
Iš pradžių planuose buvo savaitės laboratorija vasaros metu su aktoriais, kuri, deja, neįvyko. Todėl su kiekvienu nuėjau išgerti kavos, pašnekėti apie pjesę, lūkesčius, su Domantu pakankamai siurrealistiškai kalbėjomės apie šeimą ir lyčių vaidmenis linguodami medinėje valtelėje ežere.
Iškart sakiau aktoriams, kad spektaklyje Apollinaire’o teksto gali likti 10 proc., gali likti 50, gali 100, o galbūt jo išvis neliks.
Stengiausi būti atvira apie tai, kad mano santykis į siūlomą tekstą yra neįpareigojantis. Repeticijose daugiausia dirbame asociacijų principu, todėl man svarbiau yra gimstančios temos ir potemės, nei išlaikyti originalų ar sukurti naują tekstą.
Tiesa, aktoriams dirbti tokiu principu pasidaro sunku, jie bando vėl įsitverti į originalų tekstą. Tai natūralu, nes tai jau parašyta, apčiuopiama.
Baisu yra nežinoti (ir dar taip ilgai, kaip tą darau aš), bet teatre man tai yra būtina. Antraip aš nieko nesiaiškinu, man viskas jau žinoma. Tada gal geriau parašyti feisbuke sakinį ar du, o ne kurti spektaklį. Sakau tai be ironijos.
– Kuo jūsų dramaturginė versija artima Apollinaire’ui ir kuo skiriasi?
– Mano versija artima ne pačiam Apollinaire’o kūriniui, o siurrealizmo taisyklėms, kurių dvasią bandžiau atrasti, t.y. sapno logika, kaleidoskopiškumas, provokacija kaip būdas keisti visuomenę ir publiką (nors sakoma, kad vėliau siurrealizme tai pasimetė), politinis maišto gestas, humoro laisvė, manifestavimas.
Daug kur esu minėjusi, kad man svarbu bet kuriame kūrinyje rasti moterį, arba statyti moters parašytą kūrinį, arba kūrinį perkošti ir jį paversti apie moterį.
Įdomu tai, kad siurrealizme moterų vaidmuo buvo pats sau tarytum prieštaraujantis, nes tuo pačiu metu ir infantilizavo, ir įgalino moteris, ir erotizavo, ir tuo pačiu skatino jų seksualinę emancipaciją.
Moterys buvo pagrindiniu siurrealizmo subjektu, tačiau tai atėjo iš glaudaus ryšio su Sigmundo Freudo psichoanalitinėmis teorijomis, kuriose moters kūnas veikdavo ir kaip nerimo šaltinis. Nerimo, kylančio iš kastracijos baimės.
Moteris reprezentavo erotinį pasitenkinimą, bet tuo pačiu ir pasišlykštėjimą. Juokinga ir graudu, nes matau tai aplink save ir šiandien. Todėl, be abejo, išlaikydama siurrealizmo žaidimo taisykles, nuo socialinės realybės nebėgu. O ir nepabėgčiau. Pastaruoju metu ji kūrybiškesnė už bet ką, kas kuriama scenoje.
– Kokia jūsų manymu dramaturgo vieta šiuolaikiniame teatre?
– Iš mano nedidelės patirties galiu pasakyti, kad vieta (ar tu būtum dramaturgas, ar režisierius, ar kompozitorius) teatre bus tokia, dėl kokios iš anksto susitarsi su kitais. Svarbu bendras sutarimas iki prasidedant darbui, antraip po to kyla problemų.
Po „Teiresijo krūties“ manęs laukia pastatymas Dresdene, Vokietijoje, kur dramaturgo reikšmė yra didžiulė, tačiau ne tokia pati, kaip mes ją tradiciškai suprantame, t. y. dramaturgas nebėra vien tas žmogus, kuris parašo pjesę. Pateiksiu pavyzdį.
Statysiu dramaturgės Paulos Thielecke pjesę, bet spektaklio dramaturgė bus viena iš teatro, kuriame bus statomas spektaklis, dramaturgių. Dramaturgas ten suvokiamas kaip tiltas tarp to, kas vyksta scenoje, ir žiūrovo.
Nuo konsultavimosi su pagrindine pjesės autore iki programėlės parengimo. Kiekvienas teatras turi savo dramaturgus. Tai yra labai įdomu, nes čia, Lietuvoje, tą tiltą tradiciškai kuria režisierius. Bet Lietuvoje mes neturime teatro dramaturgijos mokyklos, ji dabar tik atsiranda. Todėl negalėčiau apibendrintai atsakyti į šį klausimą, kol neturiu pakankamai patirties.
„Sirenų tylai“ tekstą kūrėme kartu su dramaturge Tekle Kavtaradze ir aktorėmis, šįkart tekstus kuriu kartu su aktoriais, kai ką paliekant iš Apollinaire’o kūrinio.
Manau, kad tiek dramaturgo, tiek režisieriaus ar bet kokio kito kūrėjo vieta šiuolaikiniame teatre yra nuolat kintanti, taki. Man tai labai žavu. Manau, kad negatyvi hierarchija iš dalies tikrai kyla iš per didelio prisirišimo prie savo „funkcijų“.
– Kokia teksto ir kalbos svarba jūsų kuriamame spektaklyje?
– Deja, kaip visuomet, per didelė. Sakau „deja“, nes man tekstas teatre toli gražu nėra svarbiausias. Ir taip, tekstą nuo kalbos reikia atskirti. Kūno kalba man svarbesnė už žodį. Žvilgsnis talpina daugiau nei žodis.
Man neįdomu vien kartoti autoriaus žodžius. Scena nėra kopijų vieta, o spektaklis neturi būti dublikatas. Man įdomu kartu su aktoriais ieškoti naujų kreipimosi į žiūrovą modelių, naujų strategijų kontaktui tarp aktorių ir žiūrovų.
„Teiresijo krūtis“ – darbas, gimęs asociacijų principu, nes režisuoti man – tai kurti asociacijų laukus, kodus, dėlioti tam tikrą dėlionę.
Siurrealizmas teigė, jog kiekvieno pasąmonė teikia poetinės kūrybos galimybių, todėl repeticijas su aktoriais pradėjau be jokios pjesės analizės, dirbome vien remdamiesi savo vaizduotės ir pasąmonės kūrybinėmis galiomis, kurių neįmanoma pasiekti ir pajungti vien analitiniu keliu.
„Teiresijo krūtis“ – tai bandymas sukurti eilėraštį, kurio forma – spektaklis. To negalėčiau padaryti be choreografės Agnietės Lisičkinaitės.
Neseniai man tapo visiškai aišku, kad noriu labai sąmoningai judėti į bendradarbiavimą su choreografais. Ir neabejoju – jei dirbsiu su šokėjais, tuomet labiau galvosiu apie tekstą.
– Apollinaire’o dramoje įdomūs personažai – Direktorius, Tereza-Teiresijas ir būrėja kortomis, Vyras (sutuoktinis), Žandaras, Paryžietis žurnalistas, Sūnus, Kioskas, Lakufas ir kiti. Kokius jūs sukūrėte personažus?
– „Teiresijo krūtyje“ liko Tereza-Teiresijas (aktorė Aistė Zabotkaitė), Vyras (aktorius Domantas Starkauskas), prakalbinome beveik nebylią Liaudį (aktorė Vitalija Mockevičiūtė).
Direktoriaus prologas ir grįžimo pas Vyrą scena tapo inspiracija atsirasti Terezos II personažui (aktorė Dalia Michelevičiūtė) – tai yra vyresnė Terezos-Teiresijo versija, Tereza-Teiresijas ateityje, nugyvenusi savo gyvenimą. O Žandaras ir Paryžietis žurnalistas virto Daktaru ir laidos vedėju (aktorius Rytis Saladžius).
– Žvelgiant į jūsų anksčiau sukurtus spektaklius – „Fedros meilė“, „Sirenų tyla“ – atrodo, kad jums svarbu manifestuoti teatre, kaip tai prieš šimtą metų darė André Bretonas, parašęs siurrealizmo manifestą (1924) ir subūręs grupę bendraminčių. Be Apollinaire’o, kurie siurrealistų tekstai jums įdomūs ir kodėl?
– Dėl ryškios feministinės pozicijos mano spektakliai panašūs į manifestus, tačiau juose visuomet glūdi ašara. Šio kūrinio epicentre – labai didžiulė abejonė pačiu manifestavimu.
Šiuo spektakliu aš ne teigiu, o abejoju. Todėl pirmą kartą jaučiu viltį. Šiuo metu man sunku tikėti manifestais, nes jie ką nors išdėsto.
Man priimtinesnis kismas ir laisvė keisti savo nuomonę. Kaip ir minėjau, mano kūriniai panašūs į manifestus, matyt, dėl to, kad juose juntamas tam tikras neatidėliotinumas, kažkas, ką turiu pasakyti būtinai dabar. Bet tai nebūtinai yra manifestas.
Prancūzų kalbos ir kultūros studijų metu, pamenu, man paliko įspūdį Bretono kūrinys „Nadža“, tačiau dabar aš jo nebeskaityčiau. Ir negaliu sakyti, kad vien dėl „Teiresijo krūtų“ man yra įdomūs Apollinaire’o tekstai. Autorius, kurie save identifikuoja kaip vyrai, skaitau tik su tam tikromis išimtimis. Jie per ilgai diktavo kalbą ir pasaulėžiūrą.
Man tai darosi vis mažiau ir mažiau įdomu. Labai įdomūs jau minėtos Claude Cahun tekstai, bet, kaip ir su visais anksčiau rašytais moterų tekstais, jų prieinamumas palyginus su vyrų tekstais, skiriasi kaip diena ir naktis.
– Ką norite savo kūriniu pasakyti žiūrovams?
– Jei tai, ką asociacijų principu kuriu spektaklyje, imčiau ir įžodinčiau, spektaklis netektų prasmės. Tai, ką savo kūriniu noriu pasakyti žiūrovams, ir galiu pasakyti tik savo kūriniu. Antraip kam jį kurti?
– Kodėl pakvietėte kartu kurti būtent šiuos menininkus – scenografę ir kostiumų dailininkę, kompozitorę, aktorius?
– Aistė [Zabotkaitė] – pačia geriausia prasme „teatro monstras“. Esu nuoširdžiai įsitikinusi, kad nėra to, ko ji scenoje nesugebėtų. Kartu dirbame antrame spektaklyje, bet labai tikiuosi, kad mūsų profesiniai keliai pinsis ir toliau. Bent jau aš stengsiuosi tuo pasirūpinti. Man labai patinka, kaip ji mąsto ir kuria scenoje, ir kaip profesionaliai elgiasi visose situacijose. Ja galima pasitikėti. Man tai yra svarbiausias dalykas.
Aistė ir Domantas [Starkauskas] yra mano mėgstamiausi jaunosios kartos aktoriai Lietuvoje.
Domantas – mano kursiokas, su kuriuo kūriau pirmąjį savo eskizą studijų metu ir kuris atliko pagrindinį Hipolito vaidmenį mano diplominiame darbe „Fedros meilė“, kurį vėliau porą metų rodėme mūsų kurso vadovo Oskaro Koršunovo teatre.
Domanto buvimas scenoje man labai patinka. Ne vaidybos maniera ar stilius, bet būtent buvimas. Nors jis dažnai mėgsta pasislėpti už tam tikros kaukės (kaip ir bet kuris jautresnės prigimties žmogus), scenoje įvyksta tam tikri momentai, kurių apibūdinti žodžiais aš kol kas negaliu. Viliuosi, kad jis tai puoselės.
Su Vitalija [Mockevičiūte] radau bendrą kalbą nuo pat pirmo mūsų susitikimo. Nežinau, kaip įvardyti, bet jaučiu panašią energiją, manau, kad mūsų humoro jausmas labai panašus. Tai yra labai svarbu bet kuriame bendrame kūrybiniame procese, turbūt dažnai man netgi svarbiausia. Labai džiaugiuosi, kad kuriam kartu ir kad Vitalijos talentą scenoje dabar galima pamatyti vis dažniau ir dažniau.
Bene labiausiai mane nustebino Dalia [Michelevičiūtė]. Turiu prisipažinti, turėjau tam tikrų išankstinių nuostatų prieš pradedant darbą (taip visuomet būna prieš pradedant darbą su aktoriais, su kuriais dar nebuvau dirbusi). Bet visos jos absoliučiai negailestingai dužo per pačias pirmas mūsų repeticijas.
Dalia yra labai profesionali, ji turi ypatingą „temperatūrą“, kurią geba išlaikyti nuo repeticijos pradžios iki galo, net jei repetuojame septynias valandas. Dalia apskritai yra mūsų komandos šypsena.
Rytis [Saladžius], kaip ir Domantas – labai jautrus kūrėjas. Pasisekė, kad galim kartu dirbti, ypač šiame kūrinyje. Be to, nemanau, kad kuris kitas Lietuvos aktorius turėtų tokią plastiką. Rytis yra toks vienintelis, todėl nenuostabu, kad su juo nori dirbti tiek Lietuvos, tiek atvykstantys režisieriai.
Su Paulina [Turauskaite] dirbame kartu nuo mano diplominio darbo. Ji mane supranta, pažįsta, žino, kad svarbiausia scenoje neturėti nieko nereikalingo. O puikiausia yra tai, kad ji tam pritaria. Manau, mūsų skoniai sutampa. Su Paulina kartu augam: aš – kaip režisierė, ji – kaip scenografė.
Agnietę [Lisičkinaitę] pažinojau paauglystėje, kai kartu šokom Kauno šokio teatro „Aura“ studijoje.
Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, ir kaip kūrėjos „apsiuostėme“ tik „Sirenų tyloje“. Šįkart ją pasikviečiau kaip choreografę, įspėdama, kad nuo šiol visuomet noriu kurti naudodama daug judesio. Man labai patinka tai, ką ji daro mūsų bendrakūryboje, o dar žaviau yra tai, kad aš ją labai mėgstu ir gerbiu kaip nepriklausomą menininkę.
Su Juliumi Kuršiu dirbu pirmąkart, bet jo tapybiškumą esu pastebėjusi ir gyrusi jau ne viename kolegų darbe. Kolegos visada minėdavo jo pavardę, todėl labai džiaugiuosi, kad pagaliau pabandysime kurti kartu.
Agnė Matulevičiūtė yra nuostabi kompozitorė teatrui ir ne tik. Tuo pačiu Agnė yra mano draugė. Čia reta ir sudėtinga kombinacija. Žaviuosi jos konceptualiu mąstymu ir šįkart esu gal net pernelyg atsipalaidavusi dirbdama kartu su ja, – visiškai pasitikiu, nes viskas, prie ko ji prisiliečia, tampa labai savita, o to spektakliams visuomet ir reikia.
Po „Teiresijo krūties“ su Agniete, Paulina ir Agne vyksime kartu statyti spektaklio į Dresdeną. Manau, tai daug pasako apie mano pasitikėjimą šiomis bendrakūrėjomis.
– Kaip suvokiate save šiuolaikinio teatro kontekste? Kas jame jus žavi, o ką norėtumėte pakeisti?
– Negalvoju apie save šiuolaikinio teatro kontekste. Galvoti apie save kontekste – bandyti prisitaikyti. Ar kūrėjas neturėtų bandyti iškristi iš kontekstų, juos keisti?
Beje, ką keisčiau ir ką stengiuosi visuomet paminėti – tai honorarus jauniems kūrėjams. Bet suprantu, kad keisti reikia ne honorarus, o sistemišką nepagarbą jauniems kūrėjams ir jaunų kūrėjų savivertę taip pat.
Šiuo požiūriu labai gerbiu Klaipėdos dramos teatro direktorių Tomą Juočį, kuris vieno mūsų pokalbio metu pasakė, kad „genialaus kūrinio neužsisakysi“, ir kad finansiškai vertinti reikia tiek jauną, tiek patyrusį kūrėją.
Taip pat esu ne kartą minėjusi, kad neturiu tam tikrų absoliučių autoritetų, kurių kūryba žavėčiausi. Turiu savo galvoje tam tikrą utopinį kūrinį, kurio, man atrodo, siekiu kiekvienu savo darbu. Tikiuosi, jog jo ir nepasieksiu. Jei pasieksiu – nustosiu kurti spektaklius.
– Koks jūsų santykis su tradicija ir šiuolaikiškumu?
– Toks laisvas, kad tai laisvei apibūdinti nerandu žodžių. Teatre mane kažkas veikia arba neveikia. Tai labai paprasta. O tuo pačiu iš teatro pusės ir negailestinga. O ar tai, kas mane veikia, priskirtina tradicijai, ar šiuolaikiškumui, man nėra svarbu.
– Kaip apskritai suprantate teatro misiją?
– Šiandien taip: kurti saugią terpę laisvoms sieloms viena su kita bendrauti ir skleistis, ir tokiu būdu įgalinti kitas sielas laisvėti. Rytoj suprasiu kitaip.
Teksto autorė: Daiva Šabasevičienė.
