Koks jausmas, kada tamsa yra nuolatinė tavo palydovė, kaip atpažinti daiktus, kai nesi jų matęs, kaip suprasti, kuris yra tau reikalingas kabinetas? Į tokius klausimus vakar sau ir kitiems pabandė atsakyti dalyviai ir svečiai, susirinkę Vilniaus aklųjų bibliotekoje. Joje vyko ekskursijos, tema „Žmonės su regėjimo negalia informacinėje visuomenėje“.
Bibliotekoje buvo rengiamas žaidimas, kurį išbandė ne tik vaikai. Ne mažiau įdomu tai pasirodė ir suaugusiems: užsirišti akis ir bandyti atlikti įprastus dalykus nematant aplinkos ir daiktų. Pavyzdžiui, vieni bandė įveikti bibliotekos koridoriaus ruožą, kiti – atpažinti sudėtus daiktus. Čia į pagalbą jie pasitelkė savo rankas.
„Jausmas – primenantis vaikystėje tikrai visų pamėgtą žaidimą akląją vištą. Tik tada tai buvo pramoga, o dabar suvoki, kaip gyvena aklieji, su kokiais nepatogumais jie susiduria“, – jautrumo neslėpė pedagogė Violeta Bajoriūnienė.
Į tokį žaidimą įsitraukė ir jos atžala Vilma, kuri pirmas akimirkas bijojo ir paeiti, tik vėliau įsidrąsinusi bandė atlikti įprastus veiksmus. Labiausiai vilnietė sutriko, kada išsitraukusi iš rankinės kelis lūpų dažus, nežinojo, kuris yra raudonos spalvos.
„Atrodo, rankomis užčiuopiau ir atpažinau daiktą, tačiau, kaip suprasti kokios jis yra spalvos – neįsivaizduoju“, – tokie buvo merginos įspūdžiai.
Vilniaus aklųjų bibliotekoje svečiai taip pat buvo supažindinami su lietuviška Brailio abėcėle. Ji mūsų šalyje buvo parengta 1928 metais. Pirmosios lietuviškos Brailio raštu išleistos knygos buvo skirtos mokiniams. Vėliau jie buvo aprūpinti garsinėmis knygomis, kurias aklieji naudoja iki šių dienų.
Taip pat skaitykite:
Kultūros naktį Vilnius kvietė nemiegoti
