Šiemet jau aštuntąjį kartą rengiamo Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programa startuos sparčiai garsėjančios trupės iš Vengrijos „Hoppart“ režisuota asmenybės ir visuomenės tragedija „Koriolanas“. Ambicingi jauni vengrų kūrėjai teigia nė neabejojantys, kad ši W. Shakespeare'o pjesės interpretacija, sukėlusi nemažą sąmyšį gimtojoje Vengrijoje, spalio 3 d. Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre susirinkusiai festivalio publikai pasirodys ne mažiau aštri ir atpažįstama.
„Nors spektaklį „Koriolanas" vadinu visiškai vengrišku spektakliu, o pagrindiniais jo herojais laikau vengrus, tampančius ir savotiškais senovės romėnais, pabuvojęs Lietuvoje supratau, kad mūsų spektaklyje gvildenama problematika lietuvių visuomenei yra itin artima. Juk mus visus sieja bendra kultūrinė, politinė ir socialinė atmintis. Mes visi – tiek vengrai, tiek lietuviai – vaikystėje išgyvenę socializmo statybas, pasinaudojome senosios politikos griūtimi, kad galėtume stačia galva pasinerti į naująją. Mes nuoširdžiai patikėjome, kad po 1989-ųjų viskas pakryps kita vaga, bet lig šiol ciniškai save apgaudinėjame, tingiai laukiame, kol dalykai pasikeis savaime. Mums visiems verkiant reikia tokių Koriolanų, kurie už mus padaro juodus darbus. Ir kurių galime atsikratyti, kai mums jų nebereikia“,– pasakojo spektaklio režisierius Csaba Polgáras.
„Hoppart“ kolektyvas brandžiai žvelgia į posovietinių šmėklų blaškomą ir išsivaduoti negalinčią Vidurio Europos šalies visuomenę. Spektaklyje akcentuodami minios ir asmenybės, minios ir herojaus konfliktą menininkai klausia, ar demokratiška visuomenė apskritai gali pakęsti tikruosius herojus ir heroizmą?
„Bet kas yra ta demokratija?“ – retoriškai klausia spektaklio režisierius – „kažkas, ką mes, vengrai, karštligiškai vaikomės paskutiniuosius du dešimtmečius? Mes kaip kokie Jehovos liudytojai laukiame, kol liūtas ir avinėlis draugiškai apsikabins. Ir tuo pat metu bendrijos susirinkime nesugebame sutarti dėl prakiurusio namo stogo remonto. Tegul šiomis problemomis rūpinasi tie, kuriems ant galvų varva vanduo?“.
Nepriklausomų kūrėjų kolektyvas „Hoppart“ įsikūrė vos prieš ketverius metus, tačiau jau spėjęs susilaukti pripažinimo Vengrijoje ir patraukti garsių tarptautinių festivalių dėmesį. Šiemet spektaklis „Koriolanas“ pretenduoja tapti geriausiu nepriklausomos teatro trupės sukurtu spektakliu Vengrijoje ir konkuruoja su tokiais vengrų teatro grandais, kaip Béla Pintér ar prieš porą metų Lietuvoje gastroliavusiu ir savo skandalingąjį „Frankenšteino projektą“ sostinės publikai parodžiusiu Korneliu Mundruczó.
Kalbant apie vengrų teatrą negalima pamiršti ir bene žymiausio šiuolaikinio šios šalies teatro kūrėjo Árpádo Schillingo, kuris dar antrosiose „Sirenose“ Lietuvos publiką ilgam sužavėjo savo spektakliu „Žuvėdra“ – dalį „Hoppart“ komandos spektaklyje „Koriolanas“ sudaro puikūs Schillingo kompanijos „Krétakör“ artistai. O tai – jau savotiškas aktorinės meistrystės garantas.
2007 m. įkurtos kompanijos „Hoppart“ repertuare – ne tik šiemet „Sirenose“ pristatomas neįtikėtinai proziškas Shakespeare´o „Koriolanas“, bet ir garsusis miuziklas „Čikaga“ (pernai pripažintas geriausiu muzikinio teatro pastatymu Vengrijoje), humoru ir išmone trykštanti pirmosios „Kieto riešutėlio“ dalies sceninė adaptacija.
Bet kokį teatrą, po vienu stogu gebantį sutalpinti tokių skirtingų žanrų, etinių ir estetinių ypatybių spektaklius, ir tuo pat metu išliekantį įdomiu profesionaliems teatro vertintojams ir patraukliu plačiam žiūrovų ratui neabejotinai galima vadinti gyvu ir kūrybingu teatru.
