Kaip tik dekadanso valdomame Paryžiuje G. Rinkevičius ir D. Ibelhauptaitė atrado 1876 m. sukurtą ir ilgai į sceną kelią besiskynusią operą, be kurios šiandien nėra įsivaizduojamas nė vieno brandaus operos teatro repertuaras. Būtent šiam režisierės Dalios Ibelhauptaitės spektakliui žymus lietuvių tapytojas Andrius Zakarauskas padovanojo savo paveikslą, virtusį visame mieste matomo plakato vaizdiniu.
Kartu su branda, operą plačiosioms masėms kadaise atvėrę „bohemiečiai“ šį kartą leidžiasi į meninių eksperimentų ir bendradarbiavimo kelionę. Jos pradžioje – būtent parodoje Berlyne savo gyvenimą pradedantis ir Vilniaus reklaminius stendus išpuošęs tapytojo A. Zakarausko paveikslas, kuriame matyti besibučiuojanti pora ir tolumoje ranką keliantis vyriškas siluetas. Naikinę operos „elitiškumą“, šiandien VCO plačiajai publikai prieinamą daro ir menininkų, kritikų, galerijų savininkų ir kuratorių vertinamą tapybą. Paveikslas, tampantis spektaklio veidu – pagaliau, po ilgų tapytojo paieškų, įgyvendinta kelių metų D. Ibelhauptaitės svajonė. Kartu tai – svarbus žingsnis ir lietuviškoje spektaklių afišų dizaino istorijoje, kurioje galima rasti plakatų, galėjusių virsti savarankiškais paveikslais, ar atvirkščiai, tačiau tai – seniai pamiršti laikai. Šiandien čia vyrauja fotografija ir konceptualūs teksto sprendimai. Ir visgi ypatingos progos sukuria terpę ypatingiems bendradarbiavimams:
„Man įdomu, kai paveikslas ar vaizdas turi daugybę nuorodų, daugybę klaustukų: kodėl taip yra, kodėl kitaip, kas tai per laikas? Ar tai yra praeitis, ar ateitis, ar taip yra visada... Kaip Paskutinė Vakarienė. Kada ji vyko? Ar prieš porą tūkstančių metų? O gal ji vyksta nuolatos? Galbūt ta situacija ir šiandien vyksta. Tos visos nuorodos ir klaustukai atsirandantys šiame paveiksle man be galo svarbūs.“, - apie savo kūrinį pasakoja A. Zakarauskas, prisipažinęs pirmą kartą kuriantis teatrui ir niekuomet neįsivaizdavęs, jog čia atsidurs ne tapyti scenografijos, o kurti vaizdinį, gimstantį prieš patį spektaklį. Tikriausiai ne atsitiktinai tapytojas, komentuodamas tokį, iš pirmo žvilgsnio, romantišką paveikslą, prakalbo apie situacijos laiką...
Visi žinome Samsono ir Dalilos istoriją, kaip meilės ir išdavystės pasakojimą ir dažnai pamirštame visas jos aplinkybes: „Visų pirma, man ši istorija yra politinė: kovos tarp tautų iki nuožmiausio galo, iki susinaikinimo, istorija, paremta skirtingu tikėjimu, tradicijomis ir požiūriu į pasaulį. Čia kovojama dėl skirtybių ir čia nėra jokios moralės, padorumo, - nėra jokių garbingos kovos normų ir yra vienintelis tikslas – laimėti ir sunaikinti kitą negarbingoje, pasalūniškoje ir net, sakyčiau, teroristinėje kovoje.“, - pasakoja režisierė Dalia Ibelhauptaitė, teigdama, jog „Samsono ir Dalilos“ istorija iš tiesų yra visiškai šiuolaikinė, pasakojanti tūkstantmečius besitęsiančių kovų tarp dviejų tautų istoriją. Pasaulyje nuolat vyksta konfliktai, lydimi netolerancija kitam tikėjimui, žmogui, pamirštant, jog nėra vien juodos ir baltos pusės. Religinių įsitikinimų kova kursto ir „Samsono ir Dalilos“ aistras, o metodai joje – tokie pat, kaip ir šiandien: manipuliacija žmonėmis, jų protu, žiniomis ir tikėjimu, verčiant juos karo įrankiais. Būtent taip filistiniečių žynys pasinaudoja Dalila, jos protu ir erotinėmis galiomis, siekiant pavergti galingąjį Samsoną ir sužinoti paslaptį – atrasti jo silpnybę.
Su Samsono paveikslu spektaklyje atsiranda ir labai svarbi tautos herojaus linija. Kas tas žmogus, apdovanotas ypatingomis galiomis? „Mes labai dažnai sudieviname savo lyderius. Nors operoje Samsonas nėra toks „superherojus“, kaip Biblijoje, bet visgi jis yra geriausias, įtakingiausias, drąsiausias, gaivališkiausias... bet turintis vieną silpnybę, - negalintis atsispirti moters vilionėms, jos jausmingumui. Ir dėl vienos moters jis išduoda ir sunaikina savo tautą... toks banalus ir buitiškas asmeninis troškimas pražudo tūkstančius... Galbūt Samsonas nežūsta, o simboliškai apanka tam, kad per savo kančią galėtų pamatyti tiesą ir paskutinį kartą praregėjęs, atrasti stiprybę sunaikinti tuos, kurie sunaikino jo tautą.“, - mintimis apie ją įkvepiančią operos istoriją dalijosi režisierė.
Ir vis dėlto, kadaise kompozitoriaus kurta būtent mecosopranui - solistei Pauline Viardot, - ši opera koncentruojasi į Dalilos istoriją. Iki šios dienos, būtent ši rolė yra geidžiamiausia ir labiausiai vertinama solisčių repertuaruose. Belieka pritarti, kad rolėje sužavi ne tik muzika, o ir charakteris, personažas. Jos istorija režisierei yra pati įdomiausia: „Taip – Dalila yra manipuliuojama žynių ir naudojasi šnipinėjimui prilyginamais metodais, tačiau ji pati tikrai nėra auka, - ji puikiai supranta, kas vyksta. Ar ji myli Samsoną? Tikrai ne. Jos varomoji galia yra kerštas ir būtent tai ją paverčia šiuolaikine moterimi – kovotoja. Tikrai nenoriu romantizuoti biblinės legendos skraiste apgaubtos istorijos, o kaip tik - atsigręžti į nuogą emociją ir agresyvią, brutalią jėgą, manipuliuojančią jausmais bei pažvelgti, kaip ji buvo naudojama visais laikais. Todėl čia nereikalingas konkretus laikmetis, situacija, kaip buvome pasirinkę, tarkime, „Toskoje“. Svarbu yra tik tai, jog „Samsone ir Daliloje“ vyksta religinių įsitikinimų kova, todėl ji yra nuožmi, agresyvi ir strateginė. Joje nėra sentimentų, - čia visi kaip tik aiškiai žino, ką daro, taip pat čia nėra teisių, kaip ir nėra vieno laimėtojo.“
Įsimintiną Dalilos partiją atliks vienas stipriausių šiandienos mecosopranų – Justina Gringytė, - dainuojanti Londono Covent Gardeno, Maskvos Didžiojo teatro, Škotų, Velso, Madrido, Lisabonos operų scenose, o taip pat – „Trubadūre“ Azučenos vaidmeniu sužibėjusi, viena iš „bohemiečių“ senbūvių – Jovita Vaškevičiūtė. Dagano Žynio partija patikėta Kostui Smoriginui, kaip tik po šios premjeros išvykstančiam į Londoną dvigubam debiutui Karališkajame Londono Covent Gardeno teatre. Na, o herojaus vaidmuo atiteks būsimajam 2019 m. Niujorko Metropoliteno Samsonui - Kristian Benedikt.
