Mes bučiuojamės siekdami pademonstruoti savo draugiškumą, pradedant rimtą sekso sesiją, tačiau bučiuojame ir išduodami ar pasmerkdami – tai darė ir Judas, tai daro ir italų mafijozai.
Tačiau bučinio esmė – tai signalai tarp Jūsų lūpų ir smegenų. Visiškai skirtingi, kai bučiuojasi draugai, meilužiai, tėvai ir vaikai, priešai ir draugai, netgi komandos draugai, įmušus įvartį (tai reta išimtis Vakaruose, kur vyrai praktiškai nebučiuoja kitų vyrų) – tačiau jis ne visada suprantamas teisingai. Jei mums būtų 70 metų ir kasdien būtumėme pasibučiavę bent po kartą, tai turėtume 25 tūkstančius bučinių, ir kiekvienas jų turėtų skirtingą užkoduotą pranešimą.
Žinoma, iš pirmo žvilgsnio, „bučinys yra bučinys“, tačiau jis yra dar kai kas daugiau – chemiškai, psichologiškai ir netgi antropologine prasme, tai visada daugiau, nei „dviejų porų lūpų padėtis“. Tai ne tik abipusiai maloni priemonė išreikšti simpatiją, bet ir žmogiškosios evoliucijos rezultatas.
Apie tai, aišku, jaunų žmonių porelės net negalvoja, tačiau buvo laikai, kai mūsų protėviai vaikščiojo keturiomis, ir klasiškasis romantiškas bučinys net neegzistavo. Tačiau kai prieš beveik keturis milijonus metų mes nuo keturių galūnių pakilome ant dviejų, ir palikuonių kūrimo aktas pasidarė intymesnis: atsirado „veido su veidu“ santykis, ir žmonės pradėjo bendrauti ne vien akimis, bet ir lūpomis...
Iškyla klausimas, kam buvo sugalvotas bučinys? Seksas – viskas aišku – dauginimuisi. Tačiau lūpų judėjimas jokio tiesioginio ryšio su dauginimusi tarsi neturi, tačiau yra neatsiejama sekso dalis?
Mokslininkai vis dėlto tvirtina, kad bučiniai turi tiesioginį ryšį su dauginimusi. Bučinys žmonėms – tai tas pat, kaip gyvūnams apsiuostymas. Jis padeda pajusti partnerio kvapą, pajusti jo seilių skonį ir pagal rezultatą suvokti, ar tinkamas partneris tam pačiam dauginimuisi. Todėl ir merginos, apsiribojančios tik bučiniais, eina prieš gamtos dėsnius, nes jeigu bučinys geras, užsiimti seksu liepia pati Motina Gamta.
Lūpų, kaip pritarimo funkcija prasideda iškart nuo gimimo. Prisilietimas prie kažko minkšto yra svarbus ir turi pirmapradį intymumą, ir net kūdikiai, negaunantys pieno, vis tiek su malonumu žindžia motinos krūtį. Kokios jautrios yra Jūsų lūpos, galite įsitikinti, pridėję dvi adatas vienu metu prie rankos – jausite tik vieną adatą, tačiau, kai tas pačias adatas pridėsite prie lūpų – jausite jas dvi – lūpose yra kur kas daugiau nervų.
Bučinys taip pat turi daugiau prasmingumo, nei vien sekso dalis. Biblijoje aprašoma daug pasibučiavimų tarp draugų ir giminių (net ir šiais laikais Artimųjų Rytų valstybių vadovai sveikindamiesi bučiuojasi). Bučinys turi akivaizdžią reikšmę krikščionybėje, netgi šventasis Paulius, pirmasis Romos popiežius sakė: „sveikinkite vienas kitą su šventuoju bučiniu“, ir, praėjus dviems tūkstantmečiams, tikintieji vis tiek veržiasi bučiuoti vyskupo žiedą, popiežiaus ranką ar šventojo atvaizdą. O kai kurios krikščionių bažnyčios praktikuoja pasibučiavimą tarp parapijonių apeigų metu.
Senovės Persijoje vyrai sveikindamiesi bučiuodavo vienas kitą į lūpas, dabartiniame Jemene tai irgi yra dažnas dalykas. Tačiau daugumoje visuomenių „dviejų lūpų“ kontaktas yra laikomas pernelyg intymiu, kad ji atliktų asmuo, kuris net nėra seksualiai patrauklus kitam. Netgi prostitutės atsisako bučiuoti kliento burną, jei tai neapibrėžiama išankstiniu susitarimu...
Galbūt tai sąlygota baimės užsikrėsti kokia nors liga? Tokia baimė egzistavo XVII amžiuje, kai Europoje siautėjo maras. Tačiau ir šiuolaikinių žmonių nervams yra pagrindo. Virusologai yra apskaičiavę, kad vienas bučinys gali pernešti 250 bakterijų tipų ir virusų iš vienos burnos į kitą, neskaitant 9 miligramų vandens, 0,711 miligramų riebalų, 0,7 gramų baltymų ir 0,18 gramų kitų organinių medžiagų. Būta daug atvejų, kai bučinio metu pernešamas persišaldymas, nors dar niekada bučiniu nebuvo perneštas ŽIV virusas. Mat, šis virusas yra labai nestabilus, ir net jeigu jis ir būna burnoje, rūgštys seilėse užmuša jį pakankamai greitai.
Bučiniai nėra vien pavojus. Jie gali turėti ir gerą naudą.
Tyrimai parodė, kad vedę vyrai pastoviai besibučiuojantys turi mažesnį kraujo spaudimą negu nevedę, draudimo kompanijų tyrimai parodė, kad vyrai, pasibučiavę atsisveikinimui su žmona padaro mažiau kelių avarijų negu to nepadarę. Aistringas bučiavimasis gali netgi padėti numesti svorį. Besibučiuojant dirba 39 veido raumenys, ir per dešimt minučių aistringo bučiavimosi galima sudeginti 150 kalorijų. Vidutinio svorio žmogui tai prilygsta vidutiniškai 15 minučių plaukiojimo. Arba kopimui į kalną su 20 kg svorio ant pečių.
Kai liežuvis pradeda lįsti į burną, prasideda seksas. Tačiau stresai dėl bučinių yra subtilesnis mechanizmas, negu sekso šviesoforas, duodantis žalią ar raudoną šviesą seksui.
Bučinys yra labai tikslus indikatorius, parodantis, kuriame lygyje yra abiejų asmenų santykiai. Jaunuoliui ar jaunuolei po kino filmo ar vakarienės gali būti sunku išreikšti dar neišsakytus jausmus, tačiau bučinys vakaro pabaigoje ar nakčiai gali išreikšti visas emocijas. Bučinys pasako Jums daug apie kitą asmenį. Jeigu bučinys yra lėtas ir švelnus, tada jis romantiškas, galbūt galima spėti apie ilgalaikius jausmus. Tačiau jei bučinys yra greitas ir staigus, yra didelė tikimybė, kad Jūsų partneris yra nusiteikęs tik pasidulkinti. Vis dėlto, kol sekso kalba gali būti universali, kai partneriai yra kilę iš tos pačios kultūros, bučinio aktas gali būti interpretuojamas labai skirtingai kitose pasaulio dalyse.
Pavyzdžiui, Kinijoje bučiavimasis viešai yra nehigieniškas ir nemandagus. Japonijoje tai gali būti toleruojama, tačiau tik tuo atveju, jeigu partneriai stovi toliau vienas nuo kito ir jų lūpos sučiauptos. Aliaskos eskimai, aišku, net negalvojo apie kažką daugiau, kai trina nosis, ne dėl moralinių įsitikinimų, bet dėl to, kad burna reikalinga kitiems buitiniams dalykams – valyti žibalines lempas ar kramtyti ir minkštinti odas.
Netgi tada, kai Jūsų ketinimai nėra amoralūs, su bučiniu galite patekti į bėdą. Pvz, olandai bučiuoja į žandus tris kartus, o prancūzai du. Tačiau Indijoje gali būti iškviesta policija, nes bučiavimasis yra laikomas neatsiejama seksualinio akto dalimi. Indų kino aktoriams yra uždrausta bučiuotis ekrane, ir kai kuriose šventose vietose ta yra išvis uždrausta visiems žmonėms.
Beje, gyvūnai turi dar platesnį bučiavimosi reikšmių spektrą, nei žmonės. Pvz., daugelis gyvūnų liečia lūpomis kitus išreikšdami ne patrauklumą, bet nuolankumą. Vilkė įkiša savo snukį į didesnio patino nasrus, taip atkartodama savo vaikų judesius, siekiančius gauti sukramtyto maisto iš savo tėvo. Tačiau kai vilkai būna su sau lygiais, jų lūpos tampa žaidimo ir draugystės objektu.
Gyvūnai turi daug meilės išraiškos formų. Žirafos trinasi kaklais, paukščiai – snapais. Katės spaudžia nosis ir garsiai murkia, o drambliai stovi atskirai ir švelniai kaišioja vienas kito straublius į kito burnas.
Tačiau gyvūnai niekada nenaudoja bučinio tam tikslui, kas yra įprasta žmonėms – jie savo bučiniais niekada neišduoda. Jie nebučiuoja kaip Judas Iskarijotas, jie nebučiuoja taip kaip Michailas Gorbačiovas bučiavo Eriką Honekerį, likus keliems mėnesiams iki pastarojo nuvertimo, bet Gorbačiovas šiaip ar taip buvo ir yra Judas.
