Turbūt labai gili prasmė fotografuotis sustingusiai, išsižiojusiai, neva nustebusiai, kažką pamačiusiai, o realia nežiūrint niekur, visomis kvailomis pozomis, vis dar kopijuojant iš mados seniausiai išėjusią kardashianą.

O gal tiesiog sumažinti veiklų kiekį? Tai irgi alternatyva. Suprantu, kad norisi gyventi savo gyvenimą, bet nelabai suprantu egoistiško požiūrio į vaikus ir jų sudaiktinimo. Vaikas -ne karjera, žinomumas, pinigai, daiktai. Tai asmenybės, žmonės, kuriuos paleidot į šį pasaulį ir, patinka jums tai ar ne, esate už juos atsakinga. Tai, kad netapsite žinoma ar turtinga - nieko nusikalstamo. Tai, kad sužlugdysite savo vaiko ir tuo pačiu kito žmogaus gyvenimą -nusikaltimas. Kad dėl savo egoizmo nesugebate pasirinkti -tai jūsų problema.
Skaitome milijonus istorijų apie "daug gyvenime pasiekusių", žymių tėvų vaikus, kuriems materialine prasme nieko netrūko. Kodėl praktiškai visų jų istorijos liūdnos? Gal kad jie augo ne tėvų, o įžymybių šeimoje?
Taigi, gal ir žiauru, bet nejaučiu jokio gailesčio supermamytėms, besiplėšančioms tarp daugybės veiklų. Ne jų gaila, o jų vaikų, kuriuos jų auklės myli labiau, nei mamos. Mamos demonstruoja, kokios jos kietos, ir galvoja, kad brangios pramogos atstoja tėvų meilę.
O labiausiai man keista, kai mamos dejuoja, kad trūksta laiko vaikams, bet jo randa begales postams apie motinystę. Jau vien tai rodo, kiek verti tokie postai.