Sėkmė, aplankiusi prieš keliolika metų, padėjo neprastus pamatus scenoje. Šiandien dainininkė įsitikinusi – vien talento neužtenka, be sėkmės, darbo nieko nebūtų. O dainuoti ji pradėjo nuo vaikystės, tačiau popscenoje savęs niekada nematė.
„Mamos drabužius, aukštakulnius avėjau, dažiausi. Anksti pradėjau, labai man įdomu buvo, kaip čia išsidažius atrodau, bet kad mikrofoną imčiau į rankas... Vilius turi refleksą – kažką dainuot, mokytis, kad į mikrofoną, o man ne, gal aš svajojau apie operos solistės karjerą, kad man mikrofono nereikia“, – žavinga šypsena užburia Violeta. Tačiau ne grožis, ne charakterio savybės, o dainos, kurias dainavo visa Lietuva – įsitikinusi Violeta, jai atnešė sėkmę.
„Dabar galiu sau leisti nedainuot ir nedaryt to, ko nenoriu, o kai buvau jauna, tai viską ėmiau – o, man siūlo, gerai, kokia netikus daina – nieko, svarbu man pasiūlė“, – prisimena dainininkė, pripažįstanti, jog gera subręsti ir galėti rinktis.
Tačiau būtent dėl to, kad renkasi, kad nepuola stačia galva atsiliepti į kiekvieną siūlymą, nuo sutuoktinio, Violeta neslepia, neretai gaunanti pylos: „Ką tu čia? Esą pasirodau žmonėms ar arogantiška, ar kažkokia. Bet reikia mokėt pasakyt „ne“. Reikia mokėt nenusižeminti, pastovėt už save. Aš nežinau, ar čia branda, ar čia charakterio bruožas.“
Prieš dvylika metų už taip pat žinomo dainininko Viliaus Tarasovo ištekėjusiai Violetai ši santuoka – antroji. Pirmąkart ištekėjo anksti, išsiskyrė, o jei šiandien turėtų progą sutikti save jaunesnę, pasakyti turėtų ką: „Aš tada buvau absoliučiai vėjavaikiška, sakyčiau, nesubrendus tam visam reikalui... Užtat yra nuostabi dukra, savarankiška, puikiai sutariam.“ O klaidos, sako dainininkė, padarė ją tokią, kokia ji esanti šiandien.
„Mes su Vilium esam abu su savo nuomonėm, su savo charakteriais, bet nežinau, kažkaip jau dvylikti metai eina. Nėra taip, kad būtinai bus, kaip aš pasakiau. Pakeliam balsus ir garsiai diskutuojam, ir šaukiam“, – pasakoja Violeta.
24 valandas per parą kartu praleidžiantys dainininkai prisipažįsta neturintys jokio poreikio pabūti atskirai vienas nuo kito: „Aš net nesvarstau, kaip būtų kitaip, net neateina į galvą – kaip čia būtų, jeigu būtų. Ir kažkaip nekliūna man, kad mes visur kartu. Gal kartais galvoju, kad faina būtų išvažiuot paslidinėt, nes Vilius neslidinėja, bet paskui vis tiek pagalvoju, na, kaip aš viena, aš tada noriu ir dukrą pasiimti, ir kad Viliui būtų smagu. Tai jeigu šmėkšteli tokia mintis, labai greitai ir išgaruoja.“