– Ką atvežėte į Šiaulius šį kartą?
– Kažkaip šovė į galvą, jog reikėtų surinkti tokią kolekciją iš plenerų, kuriuose esu dalyvavęs. Teko juose nemažai kartų pabūti per savo kūrybinį laikotarpį. Kasmet praktiškai išvažiuoju į du, kartais – į tris plenerus.
Čia atvežiau darbus 6–5 metų senumo. Aišku ne visi nutapyti pleneruose. Pradėjome važinėti prieš 5 metus į Pietų Europą. 2014 m. rugsėjį buvome Toskanos regione, Italijoje. Kai ten papuoli, supranti – visai kiti motyvai, spalvos, šviesa, apšvietimas. O jeigu dar randi širdžiai artimų motyvų, tai visai pasidaro įdomu.
Paprastai mes važiuojame 5 – 6 dailininkai ir kiekvienas randa savo mėgstamiausių personažų, motyvų. Paskui „Arkos“ galerijoje gruodžio mėnesį darome didžiulę parodą, tada matosi, kam geriau sekėsi, kam nelabai pavyko atitrūkti nuo tos lietuviškos spalvinės gamos.
Bet vis tiek manau, kad dailininkui labai gerai truputį papulti į kitą aplinką ir pabandyti pajusti tą atmosferą, tą dvasią, papaišyti kitokius tipažus, kuriuos ten matai, ar tuos motyvus, pagaliau – visai kitas įspūdis yra. Man kažkaip tie seni XII – XIII amžiaus miesteliai Italijoje labai mieli, jaukūs: statyti iš akmenų, iš dolomito. Ir ta spalvinė gama yra neįprasta, juk esame įpratę Lietuvoje prie medinių namelių, prie pilkesnės spalvos, niūresnio dangaus ar kitokios žalumos.
– Kas labiau patinka – plenerinis ar individualus darbas?
– Nesu pleneristas. Šiaip grynai vadovaujantis impresionistų laikų plenerų supratimu – tai tapymas ore, tapymas gamtos. Ne. Kiekvienas turime savo metodiką – man tai reikia nuvažiavus bent porą, trejetą dienų apsiprasti, apžiūrėti, pavaikščioti, eskizų daug padaryti, fotografijų, kad paskiau galėtum kažkaip tą dvasią, tą spalvinę gamą atsiminti.
Paprastai aš pradedu ten tapyti, bet šiemet pradėjau tapyti daugiau darbų, kuriuos suspėti ten užbaigti neįmanoma, nes per trumpas laikas. Praktiškai visus darbus grįžęs čia, Lietuvoje, užbaigiu ir prieš parodą ir netgi praėjus keletui metų. Kartais pasinaudoju tais motyvais, tais įspūdžiais ir pradedu vėl naujus darbus.
– Ar turite mėgstamiausią spalvą?
– Nežinau, būna įvairių tokių periodų. Kažkada labai mėgau pilką, paskui mėlyną. Raudona patinka, pavyzdžiui. Kadangi mano darbuose yra siužetas arba motyvas, tai kartais jį bandai išreikšti ir spalvomis.
Būna, kad vienam ta netinka, bet, pavyzdžiui, kai papuoli į pietų Prancūziją ar netgi šiaurės Italiją, tai labai didelį įspūdį palieka akmeniniai namai. Labai geras ir gražus baltumas, kokios nors mėlynos langinės, natūralūs balti akmenys. Tai yra gražu, tuomet pradedi suprasti, kodėl kai kurių autorių tapyba turi labai daug baltos spalvos, kodėl spalva tokia lengva – nes Viduržiemio jūros atmosfera turi to skaidrumo, lengvumo ir šioje vietoje tik tokie dailininkai gali atsirasti. Ten pabuvęs supranti, kodėl jie taip tapė.
– Ar paveikslų spalvinės gamos gali paveikti žmonių savijautą?
– Taip, kiekviena spalva veikia skirtingai. Netgi yra mokslas, kur netgi bandoma ir gydyti spalvomis, stebėti poveikį. Tai ypač aktualu interjeruose, pagaliau ligoninėse ar dar kažkokiose įstaigose.
Privaloma atsižvelgti dažant sienas ir t. t. Tai taip ir paveiksluose – tapyboje daug didesnis poveikis akcentuojamas spalva, neišskiriant piešinio. Būna įvairių dailininkų, kiti galbūt daugiau per piešinį, per faktūrą išreiškia, bet vis tiek tapyba daugiau paremta spalva. Tapyboje bandai sukurti emocinį poveikį per spalvą, per paveikslo struktūrą. Ir piešinį įjungi, ir siužetą, ir faktūras, ir pagaliau kompoziciją – kaip tu ją sukonstruoji.
– Ko reikia žmogui, kad jis taptų profesionaliu dailininku-tapytoju?
– Daug darbo reikia. Noro, atkaklumo ir darbo.
– O talentas kaip?
– Talento irgi reikia, be jo nieko nepadarysi. Ir talentą reikia ugdyti nuo pat mažens. Žiūrėkite, kaip muzikantus moko – nuo priešmokyklinio amžiaus ir varo toliau. Panašią sistemą ir mes turime. Bent jau aš tai nuo 5 klasės į dailės mokyklą ėjau ir paskui Dailės institutas (dabar – Dailės akademija).
Tačiau tai nereiškia, kad baigęs Dailės akademiją iš karto tampi profesionaliu dailininku – ne, reikia surasti savo stilių, savo techniką... Kol į save įsiklausai, kol susivoki. Tai ilgas procesas.
Ir nuolat reikia tapyti – ne sekmadieniais, ne šeštadieniais. Juk muzikantai iškart pajunta, dailininkas irgi – jeigu ilgesnį laikotarpį netapai, paskui sunkiai su savimi susišneki ir su drobe.
Būna ir tokių labai gerų momentų (taip aš vadinu), kai labai lengvai taposi – kažkaip viskas labai sekasi. Atsitiktinumų visokių būna. Bet būna tokių dienų, kai geriau nelįsti prie drobės ir neversti savęs. Visaip būna. Labai džiugu būna kartais, kai taip imi ir pataikai.
– Tai pertrauka gali pakenkti?
– Nežinau, kiekvienam – skirtingai. Būna, aišku, visko: ligos aplanko, įkvėpimo mūzos aplenkia. Bet jeigu tu esi dailininkas profesionalas, tai jeigu tau nesinori, tai paišyk kita technika ar skulptūrą daryk, o gal grafiką. Norisi, aišku, kiekvienam išbandyti ką naujo – pats sau kartais atsibosti ir bandai iš tų štampų išsimušti. Susiformuoja lyg ir panaši kompozicija ar dar kas nors, paveikslų traktavimas, galbūt imiesi kažkokių kitokių technikų, kažko ieškai: kas fotografijas pradeda kurti, kas – koliažus, kas – instaliacijas. Visaip save bandai.
– Ar dailininkas pirmiausia turi pažinti klasikinę dailę ir tik tada gali tapti profesionalu?
– Šiais laikais nelabai kas nori pažinti klasikinę dailę, bet yra ir tokių, kurie nori labai ją pažinti. Niekam nekenkia dailės istorija ir dailės istorijos žinojimas, technologijų išmanymas. Matot, dabar yra tokia tendencija, kad žmogus iškart nori būti menininku. O kaip tai padaryti, kaip pačią technologiją įvaldyti ir išmokti, pavyzdžiui, obuolį nutapyti, spalvinę gamą, derinius padaryti – retai žinantis atsiranda. Yra tokių studentų, kurie noriai mokosi visų šių dalykų, o paskui ateityje jie gali abstrakcijas daryti. Jie tiesiog puikiai žino, kaip portretą galima nutapyti, nes kaip ir fortepijonas privalomas muzikoje, taip dailėje – piešimas, tapyba, spalviniai deriniai. Tad tų, kurie nori iškart meną kurti, „savotiški“ net ir diplominiai darbai – kokia nors instaliacija, kur kažką numetė, kažką pakabino, porą žodžių, keiksmažodžių užrašė ant sienos.
– Kaip tai reikėtų vertinti?
– Kaip vertinti? Tegu tai ir vertina profesūra.
– O koks visuomenės požiūris į tokius darbus...
– Visuomenei tuomet yra labai sunku susigaudyti, net ir patiems profesionalams yra sunkoka. Nebūtinai visos įdėtos žmogaus pastangos į tapybos darbą gali reikšti, jog darbas tikrai geras.
Tačiau profesionalumas turi būti vis tiek, kaip ten bebūtų. Šiuo metu visame pasaulyje yra daug tokios globalios banalybės, sakyčiau. Jeigu pereisi per galerijas, tai panašių dalykų pamatysi tiek čia, tiek kokioje Vokietijoje, tiek nusitrenkęs kur nors dar toliau.
Dabar greitai informacija sklinda – greitai prasideda kopijavimas, gal ne tiek kopijavimas, kiek toks nusižiūrėjimas. Viskas labai greitai pasklinda ir ši informacija labai veikia visus.
– Tai, raudona virvelė, pakabinta nuo stulpo iki sienos, yra menas?
– Matot, jeigu yra paskelbta, kad viskas, ką darome, yra menas, tai tokios koncepcijos laikantis viskas yra menas. Net ir mūsų pašnekesys. Bet ar tai iš tikrųjų yra menas?
Matote, dabar yra pakrypę taip, kad idėja svarbesnė už formą. Jeigu turi gerą idėją, netikėtą: galbūt medžius virvele suriši ar dar ką nors pakari ant to medžio – tai čia jau yra menas. Galbūt tai šiek tiek lavina mąstymą ir t. t. Ypač tada, kai šalia darbo studentams liepiama rašyti traktatą, kabinti anotacijas šalia darbų. Šiuolaikiniame mene anotacijos įdomesnės už patį kūrinį dažnai būna, ypač instaliacijų ir t. t. Bet čia tokia kryptis dabar. Tai praeis, laikui bėgant ši idėja apmirs. Negali šita idėja visą laiką taip egzistuoti.
– Ar sunku dailininkui „prasimušti“ Lietuvoje?
– O kam lengva? Jaunam žmogui niekada nebuvo lengva, mano laikais irgi pradėjome nuo nieko. Mūsų laikais dar privalomai įdarbindavo – trejus metus turėdavai „atpilti“ kažkur. Man pasisekė, po tarnybos kariuomenėje dirbau dėstytoju M. K. Čiurlionio meno mokykloje.
Ten labai geras buvo kolektyvas ir gerų norų padėti: leido man ir koridoriaus galą užsitverti kaip dirbtuvę, ir klasėse, kai mokinukai išeidavo, patapyti. Palaipsniui pradėjau kapanotis, o kai dirbi, tai ir ponas Dievas padeda, ir tave kažkas pastebi, suorganizuoji pirmą parodą. Taip ir prasidėjo. Panašus kelias ir dabar – irgi nėra lengva, nes vis tiek reikia kažkur gyventi, dirbti. Niekas nieko už dyką neduoda.
Akvilė Pušinskaitė
